TOP 150 mano mėgstamiausių kūrinių 2015 metais (90-61)

90. Marillion - Forgotten Sons (1983) (neoprogressive rock) Vienas mėgstamiausių „Marillion“ kūrinių. Besimainančios muzikinės temos sukuria iš pažiūros stambų muzikinį darbą, nors jo trukmė tik (net?) 8 minutės, bet į kai kuriuos 20 minučių gigantus būna mažiau paveikios informacijos negu yra čia. Ypatingai geri sprendimai yra su vokalais. 2:21-2:56 spoken word'as skamba lygiagrečiai su Fish'o rėkimu ir gaunasi tokia įdomi dvisluoksnė vokalo partija, kuri skamba kaip kažkoks išderintas kontrapunktas. Šauni instrumentinė dalis po to. Ir nuo 4:00 prasideda dar viena labai smagi dalis. Muzika čia lyg antraplanė, viską formuoja mušamųjų ritmas ir vokalai bei jų efektų visuma, ypatingai įspūdingai skamba ta vieta, kur Fish'as suklykia „Amen“. Ir galiausiai nuo 5:45 melodingoji dalis, kur artistiškas Fish'o vokalas ir gitaros potepiai vainikuoja kūrinį. O tekstas: pluoštas socialinės, dramatiškai ir poetiškai perteiktos kritikos valdžiai dėl nekaltų jaunų karių žūčių, pasmerkimo (esą, tai tik žaidimas). Čia glaustai. Šitas kūrinys narstomas po kiekvieną momentą, po sekundę. Nenoriu pernelyg daug teksto čia prirašyt, tad tiesiog pacituoju turbūt patį poetiškiausią kūrinio ketureilį:

You're just another coffin on its way down the emerald aisle

When your children's stony glances mourn your death in a terrorist's smile

The bomber's arm placing fiery gifts on the supermarket shelves

Alley sings with shrapnel detonate a temporary hell

Forgotten Sons

89. Pain of Salvation - Deus Nova (2004) (progressive rock) Dar vienas kūrinys, apie kurį galima kalbėti daug, bet ne tiek daug, kadangi jis gerokai trumpesnis. Pradedama simfoniška ir didinga įžanga staiga metališko skambesio motyvas, kuriame Gildenlow'as vardija demografinius istorinius duomenis: žmonių populiacijos dydį atitinkamomis eromis kas 500 metų. Vat šitaip prasideda konceptualūs albumai... Pats albumas yra egzistencijos prasmės narpliojimai pratęsiant realybės giją iš Naujojo Dievo, pagrindinio veikėjo, Animae, arba kaip pavadinimas nurodo: Deus Nova, tyčia nesuderinant giminių. Tiesiogiai Deus Nova verčiant iš lotynų kalbos gauni "nauja Dievas", ir čia Daniel'is, matyt, rodo, kad jo naujojo pasaulio (senojo pasaulio tęsinio) pradas vis tik yra dvilytis (arba tiesiog dvilypis). Todėl pati daina užbaigiama vyro ir moters balsu (dvilyčio prado?) reiškiama filosofine introdukcija į naują realybę. „Be“ yra labai konkretus filosofinis darbas, kurį analizuoti yra labai smagu. 

88. Spock's Beard - The Light (1995) (progressive rock) Šią grupę esu girdėjęs jau seniau, tačiau tik įsirašiau kažkur į must listen sąrašo galą, ir kažkaip prisiminiau šių metų pradžioje ir nutariau paklausyti jų debiutinio albumo. Ir jis pasirodė žvėriškai geras, ypač kūrinys „The Light“, kuris buvo užėmęs vienvaldystę kažkuriuo metu grojaraštyje. Didelis 15 minučių trukmės kūrinys stebina muzikiniu įvairumu. Tekstas tai šįkart toks šiaip sau. Bet muzikoje tikrai daug pompastikos ir dinamikos, smagu klausytis.

87. Änglagård – Jordrök (1992) (experimental rock) Senas geras chaotizmas. Dar viena smagi 11 minučių kompozicija iš eksperimentalistų, kurios užvartojus gali pasidaryti bloga. Bet man visai patinka tas netikėtumo sindromas, aštrus skambesys ir visa kita, ką tik galima įžvelgti Änglagård kompozicijose.

86. Queensrÿche - Breaking the Silence (1988) (progressive metal) Gal ir ne pati įdomiausia „Operation: Mindcrime“ albumo daina, tačiau tas kūrinio stiprumas, efektinga gitaros solo vidury mane, matyt, pakankamai paveikė.

85. King Crimson - Dangerous Curves (2003) (experimental rock) Dar vienas instrumentinis vėlyvųjų King Crimson kūrinys. Ta savotiška gitaros monotonija įsilieja į melotrono ir boso garsus ir gaunasi kažkoks pastelinis tapinys, o gal inkliuzas. Atrodo primityvu, bet to užtenka, kad tai būtų žavinga keistenybių mėgėjui.

84. Jamiroquai - Runaway (2006) (funk) Šiek tiek pozityvo užkrovos. „Jamiroquai“ neklausau, bet kažkur kažkada išgirdau atliekamą įdomią boso partiją ir po to sužinojau, kad tai šitos dainos šita partija. Tai nuėjau paklausyti dainos. Ir užsikabinau. Nelabai įprastas kūrinys tokiam žmogui kaip aš, bet tas boso patrauklumas ir smagumas yra tiek, kiek reikia.

83. Steven Wilson - Abandoner (2008) (progressive rock) Kai klausiau albumo „Insurgentes“, tai kažkaip šitas įstrigo dėl įdomios melodinės linijos, savotiškos melancholijos ir darnių elektronikos elementų. Mistinė dalis nuo 2:17 kažkaip dar labiau skandina klausytoją, o nuo 3:32 prasideda tiesiog klausytojo draskymas aštraus skambesio motyvu, kuris nutrunka 4:22 ir toliau tęsesi ta mistika. Tai turbūt galima vadinti ekspresionistine muzika.

82. Blue Öyster Cult — (Don't Fear) The Reaper (1976) (hard rock) Nu va, daug kam pažįstamas kūrinys, praktiškai hitas. Nors žinojau anksčiau, tačiau niekad neužsikabinau. Kažkada užėjo manija pažaisti SongPop (muzikinis kvizas feisbuke) ir šitą dainą teko girdėti ir kažkaip momentu užkabino. Netikėtumo sindromas laimėjo ir nuo tada labiau pradėjau domėtis BÖL. Ypač gera instrumentinė partija - gitarinis perliukas.

81. Änglagård - Sorgmantel (2012) (experimental rock) „Viljans Öga“, išleistas praėjus 18 metų nuo paskutinio studijinio albumo, nenusileidžia buvusiems gigantams, o šiais metais šis dar buvo įdomesnis. Sorgmantel yra viena iš tų kompozicijų, kuri sukosi saikingai, bet gan ilgą laiko tarpą pas mane grojaraštyje. Kad ir kaip įdomiai tai teskambėtų, čia vienas ramesnių kolektyvo kūrinių, kuris visai tinkamas ir darbiniam fonui pasileisti. Muzikinės temos praktiškai kinta kas 10 sekundžių, todėl neina to kūrinio analizuoti net. Mano mėgstamiausios vietos: 4:01-4:48, 5:19-5:34, 6:16-6:36, ir visas gabalas 6:58-9:21

80. Anathema - Fragile Dreams („Hindsight“ acoustic version) (2008) (alternative rock) „Fragile Dreams“ originalas jau pakankamai geras, tačiau niekada šiais metais neatsisakydavau paklausyti akustinės „Hindsight“ albumo versijos. Atrodo pats kūrinys pagyvėjęs, įgavęs daugiau tos lyrinės dvasios, kuri jam labai dera. 

79. echolyn - Vanishing Sun (2015) (progressive rock) Recenzavau naująjį „echolyn“ albumą, kiekvieną dainą narsčiau, bet smagesniam paklausymui labiausiai užsiliko turbūt vienas sunkiausių gabalų „Vanishing Sun“. Kas skaitė recenziją, apie visą tai žino daugiau, tad nesikartosiu. Kūrinį galima rasti „Spotify“.

78. Judas Priest - Run of the Mill (1974) (heavy metal) Mano mėgstamiausias „Judas Priest“ kūrinys dar iš pat jų debiuto. Lengva ir švelni baladė, emociškai turininga ir labai graži. Instrumentinė dalis yra žvėris — tie gitaros žaismai tiesiog užburia. Boso ryški linija išlaiko kūrinio solidumą. Kulminacija efektinga. Žodž, labai profesionalu. 

77. Gong - Expresso (1976) (jazz fusion) Labai intensyvi ir dinamiška šešių minučių džiazinė ekstravaganza. Ir vibrafonas, ir mušamieji, ir saksofonas, ir bosas, ir gitaros, visi instrumentai dirba labai harmoningai, vis didina apsukas ir kuria nuostabų džiazo muzikos paveikslėlį. Daug įtakos padaręs kūrinys.

76. Änglagård – Höstsejd (1994) (experimental rock) Ir dar vienas eksperimentinis gigantas, dėl kurio Änglagård stoja į lygiųjų su David Bowie ir Dream Theater stovį pagal kūrinių skaičių tope kol kas. Tai tikrai didelė improvizacija, deja, konkurencija tokia žvėrinė, kad liko tenkintis tik numeriu 76. Šiuo kūriniu feisbuke pasidalinau rašydamas naujametinį savo „sveikinimą“, tai buvo pats pirmasis šių metų kūrinys, kurį galima vadinti labai įtakingu. 15 minučių opusas, kurio išklausiau visas koncertines versijas, ir mėgavausi tais mažyčiais Änglagård muzikai būdingais niuansais. Įkeliu mėgstamiausią savo versiją, Progfest'94 koncertinį:

75. Antis - Sargybų imperija (2003) (art rock) Tai gigantiškiausias, muzikaliai profesionaliausias, praturtintas prog'o ir džiazo elementais, ir teksto atžvilgiu grubiausias, net rusiškais keiksmažodžiais papildytas kūrinys, kurio turim tik koncertinę versiją. Atradau praeitų metų gale, tačiau ir šiais metais klausiau dažnai. Youtube versija kažkodėl su nukastu galu, todėl patarčiau klausyti „Spotify“

74. Dream Theater - The Great Debate (2002) (progressive metal) Dream Theater veržiasi pirmyn iš trigubos lygybės. Pradėjau kabintis už šio kūrinio, kuris turbūt sudėtingiausias visame „Six Degrees of Inner Turbulence“ albume, tik pradėjęs nuosekliai perklausyti Dream Theater diskografiją prieš darydamas Top 50. Rezultatas: šis kūrinys tame tope užėmė 10 vietą. Didelis kūrinys, sucementavęs mano simpatijas SDOIT, užtvirtinęs jį kaip vieną iš geriausių DT diskografijoje. Kūrinys toks sudėtingas, kad man ir dabar net sunku jį komentuoti. Tiesiog paklausykime.

73. Brand X - Why Should I Lend You Mine (When You've Broken Yours Off Already) (1977) (jazz fusion) Visą vasarą negalėjau atsiklausyti šitų gitaros ir boso žaismų su sintezatoriaus prieskoniais, kurie trunka 11 minučių. Tos dvi kulminacinės dalys ties 4:07-4:45 ir 8:28-8:58 ypač išryškėja. Phil'o būgnai labai smagūs.

72. Blue Öyster Cult — Astronomy (Imaginos version) (1988) (hard rock) „Blue Öyster Cult“ stoja į lygiąsias su „Änglagård“ ir David Bowie su šiuo kūriniu, kurį galiu vadinti reikšmingiausiu iš grupės repertuaro man. Originali versija sušvelninta, praturtinta tokiom laisvom gitaros partijomis, melodingumas pakyla ir kažkaip tas gitarų veiksmas paverčia šią versiją labai vykusia. Man labai patinka. 

71. echolyn - mei (2002) (progressive rock) O vat čia jums ir kūrinys. Gal kas norit 50 minučių klausymo. Aš mielai. Kai supranti, koks įdomus yra šitas daiktas, tai tiesiog negali atsisakyti. Neteko labai daug jo klausyti vien dėl didelių laiko nuostolių, tačiau muzikinės temos puikiai įsikalė į galvą ir galiu teikti, kad pirma pažintis įvyko. Kaip matote, aš visus kūrinius jaukinuos lėtai. Ypač, kai jie trunka 50 minučių. Visada smagu įsijungti tokius gigantus, kai turi daugiau laiko.

70. Rush - Headlong Flight (2012) (hard rock) Iš paskutiniojo Rush darbo man iškart patiko „Headlong Flight“. Praėjus trejiems metams nusprendžiau prisiminti albumą. Gavosi vėl taip: „Headlong Flight“ klausiau šimtus kartų, o pats albumas vėl nugrimzdo į užmarštį. Kartais taip būna, kai, mano manymu, tam tikras kūrinys absoliučiai dominuoja prieš kitus. Sunkus ir smagus 7 minučių gabalas. Per priedainį kaifuoju.

I stoke the fire on the big steel wheels

Steer the airship right across the stars

I learned to fight, I learned to love, I learned to feel

Oh I wish that I could live it all again

69. Nekropsi - Erciyes Şokta (2006) (avant-garde rock) Alternatyvistiniai, avangardiniai, progresyvistiniai Nekropsi buvo man priminti gerb. music.lt nario Isos ir prasisuko per mane uraganu. Šitoje kompozicijoje smagiausias yra tas būgnų ritmas: turbūt nuobodžiausias ritmas ever, bet kadangi toks ryškus ir taip dera su boso linija, tai kažkaip to ir užtenka. Turbūt visame kūrinyje yra smagiausia sekti boso-būgnų tandemą. Deja, turkiškai nieko nesuprantu, nieko apie teksto prasmę negaliu pakomentuot.

68. Depeche Mode - Leave in Silence (1982) (synthpop) Neprisimenu, dėl kokių aplinkybių teko prisiminti „A Broken Frame“, savo mėgstamiausią „Depeche Mode“ albumą. Tai „Leave in Silence“ kažkaip stipriai paveikė ir klausiau non-stop ilgą laiką. Kol, matyt, įgriso. Bet ne, metų eigoje kartais apsivaidendavo šitas kūrinėlis pas mani. 

67. Dream Theater — Peruvian Skies (1997) (progressive metal) Dream Theater didina persvarą iš minimalios į solidžią. Dar vienas „Falling into Infinity“ perlas, kuris mane žavėjo visur visada. Tiesiog labai nerealus kūrinys. Kažkas labai artimo „Metallicos“ ir „Pink Floyd“ „Wish You Were Here“ baladiniu stiliumi miksą. Ta gitaros solo irgi, lengvai sumaišytum su „Metallica“. Ir LaBrie vokalas kažkaip neįprastai skamba. Sakau, su Sherinian'u viskas buvo kitaip, viskas įdomiau.

66. Steven Wilson - Home Invasion (2015) (progressive rock) Šį kūrinį dievinu vien jau nerealios įžangos, kur klavišiniai sugroja tikrą magnum opus lygiagrečiai su galingu rifu įžangoje, po to pasilieka su būgnais ir palaipsniui įstoja bosas ir didžiulė gitaros solo išsiveržia. Ir tik įžengus į ketvirtąją minutę prasideda tokia klasikinio roko daina, kur tas aštrus elektrinis pianinas nestoja ir kūrinys po to gražiai ir svajingai užsibaigia. Čia įkeliu kartu su jau minėta kompozicija Regret #9 (prasideda kažkur ties 6:30). Šio klipo autorius yra genijus, kad sujungė dainas. Man taip irgi labai tinka.

65. Änglagård - Ifrån klarhet till klarhet (1992) (experimental rock) Skirtumas švelninamas. Šitą kompoziciją iš pradžių vertinau kiek kritiškai, tačiau po ilgesnių paklausymų pasirodė, jog tai vienas kiečiausių grupės kūrinių ever. Ne toks ilgas, kaip kiti, tačiau instrumentinis turinys kažkiek nuoseklesnis ir dar įdomesnis, ypač kai dar įpinta vokalinė tema. Paklausome.

64. Machine Head - Clenching the Fists of Dissent (2007) (thrash metal) Tai turbūt mėgstamiausias „Machine Head“ kūrinys, nes turi progresyviojo metalo bruožų (daugiaplanė struktūra, kompleksiški ritmai), taip pat išlaiko thrash'o standartus: greitą tempą, tą tikrą būgnų „kalimą“ ir groulą. Tokia dviejų stilių kombinacija pagamina stambų ir visiems tinkantį kūrinį. Gaila, neteko išgirsti per koncertą.

63. Lamb of God - Still Echoes (2015) (thrash metal) Dar vienas „Lamb of God“, kuris turbūt labai stiprus naujojo albumo kontekste. Ta energija man pritiko ir prilipo ir „Still Echoes“ tapo vienu mėgstamiausių „Lamb of God“ kūrinių. Taikau tą patį epitetą, kurį naudojau ir „Operation: Mindcrime“ — „Hearing Voices“ apibrėžti: mechaniška. Puiku!

62. Leprous - The Price (2015) (progressive metal) „The Congregation“ hitas, su kuriuo laukiau albumo pasirodymo. O kai jį perklausiau, tai pasirodė, kad šitas yra hitas ne veltui. Labai ryškus kūrinys. Ypač šauniai iššauna priedainis. Jėga!

61. Steven Wilson - Raider II (2011) (progressive rock) Pats didžiausias Steven'o kūrinys, kuriame daug tos minėtos niaurios melancholijos kaip „Abandoner“, ir daug įvairių ekstravagantiškų instrumentinių momentų. Visi instrumentai turi daug vietos pasireikšti. Gera instrumentinė kulminacija ir tas keistoka užsklanda, baigianti kūrinį. Daug tokių eksperimentinių sprendimų, praturtinančių šį didelį kūrinį. Šiuo ir baigiu.