Mačiau, tikrai, tartumei  dabar regiu -
Kūnas be galvos eina su kitais liūdnu būriu.
Nukirstą galvą jis nelyg žibintą laiko,
O ji, atgręžta į mus, vien aimanas belaido.
Jis savimi sau pasišviečia.
Du viename ir vienas atskirai.
Kaip? Ar įmanoma tatai? 
Vienintelis žinąs - mūs Viešpats.
Priėjęs tiltą ir bežengiąs jau
Jis ranką, galvą laikančią, pakėlė,
Kad žodžiai būt girdėt geriau,
Kurie štai šitaip nuskambėjo:
 
Gyvasai, matysiantis negyvėlių kitų,
Žiūrėk, kaip žiauriai nubaustas esu,
Vargu labiau kas nukentėt galėjo.
Idant galėtumei pranešt apie mane,
Žinok, Bertranas aš de Bornas,
Tasai, kuris jaunam karaliui durną
Patarimą davė, įžiebusį mažne
nesantaikos tarpe sūnaus ir tėvo
labiau nei kurstymai Achitofèlio
Abšolomui prieš Dovydą sukilt.
Už tai, kad giminingas sielas tas išskyriau
Turėsiu smegenis nešioti skyrium
Nuo savo ištakų, įkalintos ką liks
Liemeny šitam – 
Štai toks atpildas skirtas man.