Tipas: Eilėraštis
Publikavimo data: 2010m. Liepos 17d. 21:12
|
|
Kai sužimba danguj mėnesiena,
Tavo lėlės atgyja,nemiega.
Tyliai šoka ir verda arbatą,
Šnekučiuojas,nes niekas nemato.
Pasikinkę medinį arkliuką,
Lėles vėju po kambarį sukas.
Ir nuo triušio pliušinio ausų
Nusileist joms ant žemės smagu.
Koteliu ledinuko į spyną
Jos duris bet kurias atrakina,
Auksiniu mėnesienos taku
Pasivaikščiot išeina kartu.
Pasėdėti senojoje vyšnioj,
Padainuoti šuniukui lopšinę
Ir paglosčius užmigusią varną,
Pakutenti pelėdai krūtinę.
Seno laikrodžio ilgos švytuoklės
Joms pati nuostabiausia sūpuoklė.
Ir jei rasi duris nerakintas,
Nebijoki - tai lėlės pamiršo.
Kai prabusi nakčia - paklausyki,
Apie ką kužda tavo lėlytės:
Apie naują suknelę ar skėtį,
Ar kaip garbanas dailiai sudėti.
Visą naktį tuk tuku,tuk tuku -
Krištoliniai lėlyčių batukai.
O ryte lėlės greitai ir tyliai
Atsiranda vėl savo lentynoj.
Ir visai nesvarbu,kokios būtų:
Porcialianinės ar skudurinės,
Jų mažytės širdutės norėtų,
Kad visas tu vienodai mylėtum.
 2010m. Liepos 17d. 21:12
|
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2010 m. liepos 19 d. 20:59:57