|
|
|
|
|
|
|
Pasitenkinimo čia ir dabar -
daugiau netrokšti nieko.
Galabyk silpnus, tada tamson šliaužk,
užimk padėtį ir savo karą pradėki
Vienspalvis gyvenimas mano
Aš - pilkuma virš jūros - štai kas.
Įveltas į nuolatinę tragediją
ir į neužsibūnantį laiką.
Save matau išniekintame kape
Tai išsunkia iki paskutinio
Nerimas kraštutinis
Tarsi krauju permirkęs priešais tave.
Kad nebesivaldome jau vis aiškiau kasdieną
Tau nerūpi, ar išsikapanosiu pats vienas
Grįžtamos bangos skandinamas kas kartą
baimės akivaizdoje, audros akyje nutvertas
ilgsiuosi ramybės prisilietimo,
nes tai mane jau slėgti ima.
Pasakyčiau viską, ką noriu, bet tai užtruktų
Ieškau tinkamų žodžių, jų trūksta
Savo jausmais degu degte
tarsi krauju permirkęs priešais tave
Kad nebesivaldome jau vis aiškiau kasdieną
Tau nerūpi, ar išsikapanosiu pats vienas
|