The Blue Nowhere
Between the Buried and Me

Vienos iš novatoriškiausių man girdėtų grupių Between the buried and me  albumo The Blue Nowhere muzikoje galima surasti beveik visus roko, progroko bei metalo požanrius, ir dažnai toje pačioje dainoje, o kur dar fanko, bliuzo, džiazo elementai. Vienu žodžiu, nuo metalcoro iki artpop‘, todėl BTBAM muzika (nesu jos daug girdėjęs, apsiribosiu tik šiuo albumu) super įmantrus progresyvus metalas [Tech/Extreme Prog Metal]. Albumas prasideda grakščia daina Things We Tell Ourselves In the Dark, kurią atrinkau reprezentuoti metų topą, pati prieinamiausia mano nepratusiai ausiai. Sekanti gan sunkios kompleksijos kompozicija „God Terror“ ir persotinta iki painumo epinė „Absent Thereafter“ nurodo pagrindinę kryptį, kurlink viskas ritasi. Vidurinėje dalyje išsikeroja metalcore šaknys (Door #3 ir Psychomanteum), o paskutinė albumo dalyje jau bandoma paprastinti skambesį iki man priimtinos The Blue Nowhere  ir finalą papuošti raminančia gitaros lyriško solo paremta daina „Beautifully Human“, ir užbaigti garsais, grąžinančiais į albumo pradžią. „The Blue Nowhere“ tai idėjų gausa, kurios įgyventos puikiu atlikimu ir puikiu prodiusavimu.

Pirmas ir kol kas vienintelis grupės albumas, kurį išklausiau taip nuodugniai, vietomis pakartodamas iš naujo itin kontraversiškus epizodus. Susidariau nuomonę, kad grupė groja eklektišką, sudėtingą muziką. Muzikantai yra įgudę savo instrumentų meistrai, gebantis juos apjungti netikėtais kompoziciniais sprendimais. Kontrastas vyrauja visame kame, pradedant nuotaikų kata, baigiant stiliaus posūkiais. BtBaM grupė nepelnytai atsainiai pražiūrėta pro pirštus.  Albumas įdomus, taip labai savotiškas, bet klausiausi mėgaudamasis.