Kai galvoju apie tave mieste,
Apie tavo žvilgsnį tarp kitų žvilgsnių,
Pajuntu tą gramzdinantį jausmą, 
Kurį patiria žmogus prieš skrydį.

Iki šiol tai netrukdė man sumerkt akių –
Dabar aš nesudėjau bluosto per dienas.
Negaliu daugiau su tuo kovoti,
Patekau į nepatogią padėtį.

Slapta esu įsimylėjęs
Kiekvieną, su kuriuo užaugau.
Verkiu po vandeniu,
Negaliu dar giliau panirti.

Visi mano skęstantys draugai mato,
Kad nuo to jausmo nebebėgu.
Tai tapo mano esybe,
Nuo kurios norėčiau atsiplėšti.

Tačiau aš pasilieku su savo demonais,
Lieku su savo demonais.

Danguj – šikšnosparniai ir suopiai,
Kanalizacijoje – aligatoriai,
Ir man net neįdomu kodėl.
Slepiuosi tarp jaunesnių stebėtojų.

Grumdausi su jais per visą naktį,
Nerimastingas pokalbis su Dievu tęsiasi.
Aš nuoširdžiai stengiausi tą jausmą pamėgti.
Norėčiau nuo jo atsiplėšti.

Tačiau aš pasilieku su savo demonais,
Lieku su savo demonais.

Ar galiu čia pasilikti? Miegočiau ant grindų,
Tapyčiau krauju ir atremčiau delnus į duris.
Negalvok, kad man vis dar sekasi. 
Noriu pamatyti virš Niujorko saulę tekant.

Ak, kaip puikiai pradedu kiekvieną dieną,
Bet tada saulės šviesa priblėsta.
Mažiau žiūrėdamas pamatau daugiau – 
Pitonus šakose.

Nežinau, kas su manimi ne taip.
Įpjautoje vietoje peršti.
Kai įeinu į kambarį,
Neuždegu šviesos.
Po velnių...

Tad pasilieku su savo demonais,
Lieku su savo demonais
Lieku su savo demonais
Lieku su savo demonais