Kiekvienas teptuką laikąs save dailininku skaito -
Kaž ar ir tada su meile bus glostomos rytdienos Drobės?
O, Drobe, tik tau skirtas įnagis mano,  jis vis dar beaistriai virpa,
Nemanąs jog mano rankos daugiau, nei gabios.
O, mano Mūza!

Kur užslėptas
Mėlynas skliautas po Aukštojo Dangaus prabangia puošyba,
Gėlėta pieva, apgobta horizonto – sniegaviršūnių kalnų trobelėtų,
Joj pagal vidurvasario dainą šokančios nuogakrūtės merginos,
Tolumos aukštybėj besipuikuoją tingiai balandžiai?

O, Drobe, kodėl šių vaizdų neįsileidi?
Manding, štai jie dekoracijoms manam Teatrui tiktų!
Taigi, abejoju, kur išmintis į troškimus manuosius neatsiliepti.
Kas šis nematomas, kurio nedžiūgina spalvų meniškas žaismas?

Juostantį dangų grobia pūgastaugiai debesys, sniego pritvinę.
Pieva netekusi grožio – alkis genantis vilką iš miško,
Merginos  sukaustytos, niūriame požemyje plakamos.
Aure! Tarp nuvytusių rožių kapas iš samanų žioji, -
    „Velnias juodas, koks ir paišomas.“
   O Drobe! Kodėl?