Tikiu Irmutę

enigmatic

---

Tipas: Novelė Publikavimo data: 2007m. Lapkričio 3d. 18:02

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Pasiėmęs lazdą, nedrąsiai lipu ant ledo. Pakojuos traška, paširdžiuos it elektra kas perleidžia, tačiau einu priekin.

- Kvaily, grįžk atgal, apsieis! – šaukia man pavymui Stasys, tačiau aš nepasiduodu.
Sudrėkusios Irmos pirštinaitės gulėjo vidury bebaigiančios sustingti kūdros.
Atsiguliau ant pilvo. Šliaužiu, kojomis bandau spirtis, rankomis iriuosi pirmyn. It varlė. Tik gandrai aplinkui neskraido – bijo. O ledas traška.
Tiesą sakant, nežinau, kodėl nuolatos galvoju apie Irmą. Noriu būti jos riteriu, tačiau, geriausiu atveju, tampu Sanča Pansa ir stebiu kitų užkariautojų žygdarbius jos pilyje.
Kartą, eidamas pro direktoriaus kabinetą, girdėjau neaiškius dūsavimus. Pro durų plyšį akimirką žavingą sušvytavo sušiaušti irmiški plaukai. Nedrįsau užeiti vidun. Irmos tik vėliau paklausiau, ką ji ten veikė.

- Gėlėms vazonus keičiau. Mokinių tarybos narių pareiga. – nudelbusi akis, raustelėjusiais žandais mykė manoji Irmutė.
O dabar štai guliu ant ledo. Prieš akis – jos pirštinaitės, vos kelių metrų atstumu. Guli, numestos. Irma pakrantėj šūkalioja, man paširdžiuos sminga gražūs žodžiai. Ji moka tai. Sugeba. Lyg degantis kotletas į save geriu taukus. Pilk Irma, pilk! Tuoj prasvilinsiu ledus. Tuoj.
O! Būtų puiku nupirkti jai ledų. Bet juk žiema...

Atsimenu praėjusias Kalėdas. Irma prižadėjo būti mano karaliene mokyklos šokiuose. Beprotiškai džiaugiausi. Šokome salės vidury bemaž penketą minučių, ji grįžčiojo ties viena kėde. Paskui dingo. Ir tuščia kėdė beliko, direktoriaus taipogi nebuvo matyti. Aš prašiau jos būti karaliene, bet, gink dieve, ne ledo. Nusmurgusios Kalėdos. Per tas šventes išverkiau akis, o kieme mane ėmė vadinti myžančia mergiote. Kodėl mergiote...? Juk aš tik verkiau, juk galima kartais, kai yra tam reikalas.

- Greičiau, Karoli, man tuoj pamokos prasidės... Labai prašau, man pirštinaitės labai svarbios... - kūkčiojo nervingai Irma, gniaužė mažus kumščiukus, aš stengiausi. Nebebijojau.
Iš kur atsirado gandrų? Suka ratus it maitvanagiai, mano mėsos kvapą užuosdami. Į mane pasipila sniego gniūžčių dešimtys. Gandrų išmatos. Velnias.
Šiaip ne taip pagriebiu pirštinaites, įsikandu tarp dantų, palėta šliaužiu ledu atgal. Juodos kaip ir jos akys, aksominės pirštinaitės mano dantyse it rožė mylimai damai. Imu nerimauti, jog krūtinėje pašėlusiai plakanti širdis pramuš ledą, o aš, nespėjęs nušvisti prieš Irmą gražiausiomis jaunikaičio ant balto žirgo spalvomis (gniūžtės, visgi, padarė savo), nugarmėsiu į kūdros gilumą. Ir bus ba ba.

Aš stabiliai stoviu ant žemės! Irma švyti. Ne man, tiesiog, išveblenusi ačiū, nubėgo už mokyklos, prie sandėliuko durų. Mačiau. O ji manęs – ne. Tik dairėsi ir lūkuriavo. Norėjau sušukti „o kaip tavo pamoka? “, tačiau bandžiau save įtikinti – mokinių tarybos reikalai. Arba panašiai.

Įėjau į mokyklą taikiai ir pergalingai bešypsodamas. Pirštus gėlė nenormaliai, mano paltas buvo peršlapęs, bet jaučiausi nugalėtoju. Pagaliau Don Kichotas. Tik mokytoja to nesuprato. Pastaba dėl nepaklusnumo ir dvejetas. Ir nusukta, liepsnojanti ausis. O aš šypsausi toliau. Aš didvyris, ragana, girdi? Didvyris! Maniau, Irmulė už manęs tekės.

Diena po dienos mano tikėjimas balta lemtimi ir už sniegą labiau švytinčia Irmos vestuvių suknele, jos ranka mano parankėje, vis labiau blėso. Vėl ji keitė vazonus direktoriaus kabinete (kokios išlaidos, mąsčiau...), o aš vaikščiojau koridoriais it labirintais ir nenorėjau rasti kelio į matematikos kabinetą. Ir neradau – nuėjau į rūsį.
Užsidegiau cigaretę. Norėjau išmokti rūkyti, mačiau, kaip direktorius tai darė, o Irmulė žiūrėjo į jį su pasigėrėjimu. Stasys davė, įtikinėjo, jog rado. Et, visi jie melagiai, tik Irma – ne.

Kažkodėl atsidūriau direktoriaus kabinete. Telefono ragelyje girdėjau įtūžusį tėvo balsą. Kuomet mane ištempė iš rūsio, susitikau Irmą. Prašiau, jog užtartų, nes namuose man ir taip ne pyragai. Išvis, nesu ragavęs skanaus pyrago, todėl neturiu su kuo lyginti. Nebent su degtine. Ragavau, nuo tėvo pasislėpęs. Jis jos daug turi.
Irma abejingai numykė, jog niekuo negali padėti. Šyptelėjo direktoriui ir dingo valgykloje, grikių košės kvape.
Prieš akis kažkodėl išniro pirštinaitės ir plonas plonas ledas po manim.

Sėdžiu kambaryje ant kilimo. Mėlynės pampsta prietemoje ilgais dryžiais man ant rankų, nugaros. Galvojau, koks neteisingas tas gyvenimas. Netgi drįsau suprasti, jog nekenčiu tėvo. Ir direktoriaus. Toks jaunas, o tiek nekenčiu...
Būna ketvirtoje klasėje bloga aplinka. Pirštinaitės, bėgimas iš pamokų. Visi taip sako.
Slėpiau nuo savęs mintį, jog šeštokė Irma ne vazonus pas direktorių keičia.
Bet juk taip nebūna ketvirtose klasėse..? Ypač dėl to, jog ją mylėjau. Vaikiškai, bet vis tiek. O direktorius...? Ne. Ne, sakau. Juk kuo jis pateisintų save. Nupirkęs pirštinaites...?
Po velnių...
Sėdžiu ilgai. Iki šviesos kito namo languose aklinai užgęsta. Atsigulu į lovą. Nebeperšti, net kai paspaudžiu ištinusią ranką. Manau dėl to, jog šiuo metu galvoju apie Irmutę. Ir kad ji mane myli. Tikiu. Vaikiškai.

2007m. Lapkričio 3d. 18:02

enigmatic / Išvykimas  2010 m. rugsėjo 1 d.  enigmatic / Fotografija  2009 m. balandžio 1 d.  enigmatic / ***  2008 m. birželio 4 d.