Time II
Wintersun

Wintersun šį albumą išleido po septynių metų pauzės, o jie teigia, kad šis tęsinys jų žymiajam albumui Time buvo rengiamas dviženklį skaičių metų. Pagal mano susidarytą įspūdį, Time tęsiniu ir tokais rimtais pasisakymais buvo suintriguoti ir gerokai didesni už mane grupės fanai. Reakcija į šį albumą? Labai skirtinga. Daug kas sako, kad šis albumas savo pirmtako nepriauga, turi formulišką skambesį ir ganėtinai prastą produkciją. Kiti sako, kad šis albumas buvo vertas laukimo ir yra geras tęsinys.

Ką sakau aš? Aš pasiimu teiginių iš abiejų stovyklų. Visų pirma, šis albumas yra gera, stipri, ne per ilga simfoniško power metalo kelionė. Albumas tikrai turi nesumaišomą Wintersun'išką skambesį. Bet turi dedamųjų, kurios man nuskamba netikėtai. Galbūt svarbiausiai – tas polinkis į orientalistines (turbūt japonišką liaudies muziką geriausiai atitinkančias) harmonijas ir instrumentuotes. Aš visada už kūrybinę laisvę, bet iš suomių kažkaip nieko tokio nesitiki ir galbūt man tas prie jų powermetališkos natūros ne visai priauga. Nes tuo pačiu, jų metališkesnėse sekcijose, girdi daug to šiaurietiško (nordic) metalo bruožų, kurie truputį man konfliktuoja su tais melodingesniais orientalistiniais intarpais. 

Kompozicijos. Negali sakyti, kad jos tarpusavyje nesiskiria. Tai šeši tikrai savo gerą vietą albume turintys numeriai, ar tai būtų instrumentinė didinga įžanga Fields of Snow, ar visiškai Wintersun muzikos kanonus atitinkantis power progresyvus himnas The Way Of The Fire, ar truputį melancholiškesnė, daugiau to tikrai juodo vikingų metalo energijos nešanti One With The Shadows, ar trumpas Ominous Clouds interliudas ir po jo sekanti intensyvi Storm, ar sentimentalus ir melodingas finalas Silver Leaves. Tikrai skirtingas nuotaikas turintys kūriniai, kurie sukuria gerą variaciją albume. Bet įžvelgiu ir minusą, kuris nėra unikalus šiam albumui ir tam tikra dalimi būtų taikomas visiems Wintersun albumams. Jie mėgsta tas ilgas, dviženklį minučių skaičių trunkančias kompozicijas, kurios kai kuomet prailgsta, t.y. tarp kūrinių variacija didelė, o kūrinio viduje variacijos kartais pristingu. Šiuo aspektu manęs nenuvilia Silver Leaves ir One With The Shadows, bet The Way Of The Fire ir Storm man labai prailgsta. Gal stokoja ritminės dinamikos, nes būtent šios dvi dainos turi nenutrūkstamas double kick'o serijas, kurios galimai ilgainiui pradeda varginti.

Dėl produkcijos. Taip, ji nėra puiki, justi nemažai tos 2000-ųjų stiliaus kompresijos, būgnų garsas kiek per didelis, o gitarų skambesys plokščias, t.y. mažas dinaminis spektras. Bet tai toli gražu nuo blogiausios metalo produkcijos, šiuo albumu mėgautis tas baisiai netrukdo, nors turiu sutikti, kad su geresne produkcija šis albumas skambėtų daug geriau ir moderniau. Nors šis albumas naujas, bet dėl savo produkcijos jis jau skamba kaip outdated darbas, bet man tas nėra tiek svarbu, mano didžioji klausomos muzikos dalis yra outdated.

Mano mėgstamiausia kompozicija yra Silver Leaves. Tiesiog labai melodingas, įsimintinas, gerai išvystytas gabalas. Vėlgi, ar tie orientalistiniai motyvai čia tinka, nežinau, bet ypač gerai nuskamba finalinė sekcija, atliekama suomių kalba. Ten skamba kaip tikras šiaurietiškas metalas ir man primena vėlyvesnius, Nordland laikų Bathory. One With The Shadows yra taip pat stipri, tamsesnio skambesio daina albume. Fields Of Snow kaip preliudija veikia irgi labai gerai albume.

Svarsčiau tarp 8 ir 9, bet vis tik linkstu į 9-eto su minusu pusę. Nors tikrai užtruko man šį albumą suvirškint, bet dabar, nepaisant jo nedidelių minusų, aš juo galiu visai ramiai mėgautis.