Trečiadienis II

R7wa

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2012m. Gegužės 9d. 18:50

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

lauksiu - nelaukiu -?- ateisi
nieko - neradęs - išeisi
-?- pamirštas - liūdnas - gniuždytas
vienišas - pūkas - sutryptas -?-

Įsisuko žaltys į mano smegenis ir ėda viską, nepalikdamas nieko. Aš šypsausi, juokiuosi, dainuoju, retkarčiais verkiu, nenoriu nieko. Saulė už lango visus kviečia pavasariniai geros nuotaikos manijai, galbūt žibutės šiemet žydės raudonai, o žaltys miegos žiemos miegu ilgiau nei įprasta. Bet ne. Jis jau suėdė akimirkos žavesį ir toliau kalbėti yra pavojinga. Aš užsimerkiu. Ir tyliu.

Tyla.

Birštono vandenys, medžiai. Ieškau nakties, nakties nerandu, nes dabar diena. Kodėl man taip nesiseka?

- Ar gali atvažiuoti manęs pasiimti?- mano balsas kupinas ašarų. Jis išsigandęs.
- Kur tu?

Miškai, pievos, laukai ir upės. Tu važiuosi pas mane neregio akimis. Tau rūpi, kas mane nuliūdino, o sužinojęs, koks tai banalus kaprizas, tu norėsi, kad tavo nerimą atpirkčiau kitaip. Ir taip dažniau negu reikia.

- Šiandien?
- Bitės.

Liūdnai nusuku akis ir jis važiuoja toliau. Man taip nesiseka. Nesiseka, nesiseka. Fortūna, galiu nusipirkti tavo malonę? Jis man pinigų duos. Gal.

- Kur tave parvežti?- atsidūstu.
- Žinai.

„Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.“

- Ieškojai įkvėpimo?- aštrus protas pjausto mano minčių venas taip lengvai ir visiškai neskaudžiai.
- Neradau,- atsidusau ir toliau klausiausi jo širdies plakimo.- Kur rasti gražią naktį?
- Atvažiuok šeštadienį pas mane. Pro mano buto langą atsiveria nuostabus naktinio miesto vaizdas. O šalia kelio auga drebulė, prie kurios yra gatvės žibintas. Kai jis apšviečia drebulės lapus, jie atrodo kaip blizgantis auksas,- jis kalbėjo taip lengvai. Jo balsas mane svaigino.
- Ruduo. Lapai jau nukritę,- pakilau nuo jo ir pasičiupau sau chalatą.
- Gaila. Tau patiktų tas vaizdas.
- Patiktų.

Juodais paakiais pasakysiu pasauliui, kad jo nemėgstu. Esu čia tam, kad jį sunaikinčiau. Išdžiovinčiau ežerus, upes, iškirsčiau miškus, ištrypčiau pievas ir pasmaugčiau visus pirmagimius berniukus. Lopšine prieš miegą palydėčiau pasaulį į pražūtį. Viso geriausio. Susitiksime anapus, kur saulė teka vakarais ir leidžiasi rytais.

- Parvežti namo?- jis juokingai rimtas.
- Pareisiu.
- Parvešiu.
- Pareisiu.

Mudu vėl priglundame vienas prie kito. Labiau už viską jis mėgsta absurdiškus ginčus. O namo grįžti man reikėjo. Vakaras ir saulės nebėra. Tik įkvėpimas užmigo kartu su ja.

Namuose mane pasitiko neskintų rožių kvapas. Įsivaizduojamas.

- Jis nori, kad palinkėtum jam labos nakties,- aš akių pakelti negalintis begemotas.
- Bandei jį atkalbėti?- mano vyras stumteli mane link durų.
- Bandžiau. Nepavyko. Eik,- kodėl jis pavogė iš manęs lakoniškumą? Taip nesąžininga.

Tamsus koridorius gniaužė mano kvapą. Vienos durys jame pravertos. Ten dega šviesa. Galėtų nedegti, tada aš nebijočiau.

Gal išeikime pasivaikščioti į lauką? Ne. Aš nebijau tamsos. Aš bijau koridorių, kurių gale šviesa.

- Mamyte, kodėl visa tai vyksta?- paklausė manęs mažylis, kai pabučiavau drėgną jo kaktą.
- Kas vyksta?- jo skvarbios akys žvelgė į mane giliau, negu kada nors galėtų prasiskverbti skalpeliai.
- Viskas. Gyvenimas,- neišsenkančios filosofijos šaltinis viename mažame kūne. Jam neprilygo nei Antikos mąstytojai, nei šių dienų filosofai. Savo didybe jis pralenkė net patį Dievą. Mano mintyse.
- Mažyli, neverta ieškoti prasmės gyvenime, nes tai nepadarys jo geresnio ar prasmingesnio. Tai tiesiog mus nuliūdins,- kalbėjau taip nuoširdžiai, jog akimirką pamaniau, kad Dievas grąžino man atimtą širdį ir sielą.
- Vadinasi tu radai gyvenimo prasmę?- mano skruostu ritasi viena ašara.
- Kodėl taip manai, mažyli?- ir antra.
- Tu visada tokia liūdna.

Aš palikau jį vieną ir grįžau į miegamąjį. Tik užvėrus duris, prapliupau it rudens lietus gaivią naktį. Susmukau ant žemės, kūkčiojau balsu ir tyliai, bet efektingai narinausi pirštus. Trakšt.

Mano vyras apglėbė mane, stengėsi nuraminti, sugirdyti vaistų. Bet aš nenoriu tų apgailėtinų tablečių, paversiančių mane daržove. Aš noriu sąmoningai verkti ir narintis pirštus. Tik taip galėsiu išsilieti. Tik taip galėsiu gyventi.

Nusiraminusi gulėjau jo glėbyje ir tyliai kvėpavau. Jaučiau jo alsavimą, mintis, troškimą, kad manęs nebūtų. Nesuprantu, kodėl jis dar čia, kodėl neištremia manęs į ligonines ar tamsų mišką. Tačiau klausti to paties jau pavargau. Ir nepaisant visko, man tai vėl išsprūdo:

- Kodėl?
- Kas kodėl?- jis žino, bet vis tiek klausia.
- Kodėl tu dar su manimi?- suspaudžiau jo ranką ir dar giliau įkvėpiau.
- Puikiai žinai, kodėl. Nustok to klausinėjusi. Ar pasikalbėjai su juo?
- Taip. Ne apie tai,- aš vėl verkiau.
- O apie ką?
- Gyvenimo,- sutrūkčiojau.- Prasmę.
- Jis protingas vaikas. Atsimeni, kažkada buvai pirmūnė ir tikra klasės pažiba. Mokykloje visi man pavydėjo,- ir nepavydi dabar. Bent jau tai jis norėjo pasakyti, bet nepasakė.
- Kažkada.

Prisiliesk. Balsu. Prie manęs.

Jeigu beprotybė kalbėtų žmogaus balsu, ką ji man pasakytų? Labas? Sveika? Laba diena? Aš noriu, kad ji man paaiškintų, kodėl tai vyksta. Ne šiaip šnabždėtų beprasmius sakinius. Visai, kaip šią akimirką...

2012m. Gegužės 9d. 18:50

R7wa / Kodėl poetai rašo naktimis  2013 m. balandžio 28 d.  R7wa / E. T. i. K. E. T. Ė. S...  2012 m. lapkričio 22 d.  R7wa / Raudona siena arba zebro kailis  2012 m. spalio 10 d.