- Žinai yra tokia erdvė, kurioje pabuvojame mes visi, bet niekad apie ją nesusimąstome, beveik net nesuvokiame jos, o ir buvimas ten trunka trumpiau nei minutę per dieną.
- Kas tai? - paklausiau.
- Dauguma mūsų atsiduriame ten rytą. Tai kelios tokios sekundės, kai bundame - jau nebemiegame, bet dar nesame ir visiškai prabudę. Tas kelias akimirkas mes būname primityvesni, nei tampame vėliau, galutinai nusipurtę snaudulį. Juk bundame iš miego taip, kaip busdavo ir mūsų protėviai, taigi mumyse dar tebėra išlikę kažkas iš jų pasaulio, maža dalelytė. Tas kelias trumpas akimirkas mes būname lyg ir necivilizuoti. Ne tie žmonės, kokius save pažįstame, o kiti - būtybės, artimesni žaliam medžiui nei klaviatūrai. Mes būname dar bevardžiai, natūralūs, akimirkai sustingę tarp to, kas buvo, ir to, kas dar bus: buožgalvis prieš tapdamas varle, lerva, prieš tapdama drugeliu. Tą visiškai trumpą valandėlę mes būname bet kas ir viskas, kuo galėtume būti. O paskui - na, taip, paskui mes atmerkiame akis, priešais mus išsiskleidžia diena ir mes tampame savimi .
|
 2007 m. birželio 6 d.
|
 2007 m. birželio 30 d.
 2007 m. birželio 26 d.
 2007 m. birželio 19 d.
|