Tūkstantis Akių

Evil_in_a_closet

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2012m. Sausio 5d. 12:52

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Atidaręs miesto vartus šiek tiek suglumau. Priešais mane žibėjo koksai tūkstantis akių, kurios nemirksėdamos žvelgė lyg klausdamos:
- Na, ar įsileisi mus vidun?
Kaipmat užgesinau savo žibintą, su kuriuo dažniausiai pasitinku vėlų vakarą atklydusius miesto svečius. Akims nustojus švytėti pamačiau įvairių spalvų ir dydžių kates. Visos jos sėdėjo ir pastačiusios ausis laukė atsakymo į jų nebyliai užduotą klausimą. Toji tyla, kaip ir pati situacija mane gerokai trikdė. Niekada gyvenime nebuvau matęs šitokio kiekio kačių ir niekuomet į mane nežvelgė šitoksai kiekis akių. Pasijutau tarsi būčiau aktorius, vaidinantis pirmą savo pagrindinį vaidmenį.Girdėjau jas tyliai apkalbant mano kuklų pasirodymą, girdėjau kaip jos persimeta trumpais sakiniais, lyg norėdamos įsitikinti ar viskas vyksta pagal planą.
Neišmaniau ką daryti su tomis katėmis, nuo įtampos mane išmušė šaltas, kaip rudeninis lietus, prakaitas. Katės priminė sustingusias statulas, per amžių amžius laukiančias mano verdikto. Juk šį darbą man patikėjo dėl to, kad puikiai tvarkiausi panašiose situacijose, gebėjau atskirti plėšikus nuo padorių žmonių ar įžvelgti keliautojų akyse melą. Tačiau šiuo atveju į mane žvelgė tūkstantis akių. Pajutau tam tikrą prieraišumą joms, kurį greit į šalį nustūmė mintis, kad iš savo algos vargu ar galėčiau jas visas išlaikyti. Bet jų pastatytos ausys, apgaubdamos viską matančias akis, laukė atsakymo. Iš toli atrodė, kad ant daugybės mažų kalnelių pastatyta po du namelius, kurie turi po vieną švytintį, apvalų langą.
Žinojau, kad katės yra puikios medžiotojos ir, kai reikia, pasižymi neišsemiama kantrybe. Bijojau, kad jų neįsileidus, visos ims kniaukti, taip neleisdamos miestelio gyventojams miegoti. Bijojau, kad man nusisukus ir pradėjus eiti link vartų, jos nepultų bėgti pro juos. Man neliko jokio kito varianto, kaip kad jas įsileisti į mūsų nedidelį bet jaukų miestelį.
Gyvenome apsupti dviejų didžiulių girių, už kurias senesnis galėjo būti tik memorialinis akmuo miesto centre. Nuo senų laikų miestas buvo apjuostas milžiniška medine tvora. Ne, ne dėl karų, o dėl miško gyvūnų, kurie mėgdavo nemaloniai stebinti vietos ūkininkus. Retas svečias užklysdavo į šias apylinkes. Ir tai, dažniausiai bado ar šalčio genamas, ateidavo vienu vieninteliu keliu į miestą nakvynės ir geros vakarienės. Bet nė karto per visą gyvenimą nemačiau šitokio kiekio kačių, kurios išsirikiavusios eilute, lėtai tipeno pro siaurą vartų plyšį, kurį palikau joms įeiti. Vos tik įėjusios į vidų, katės, rodos išnykdavo. Bandžiau pasekti kurgi jos keliauja, tačiau aklinoje tamsoje sekti mažą ir vikrų padarėlį buvo neįmanoma. Užsidegiau žibintą ir atsirėmęs į sieną skaičiavau beeinančias į miestą kates.
Pabudau tik tuomet, kai pirmieji saulės spinduliai ėmė veržtis pro vartus. Mūsų miestelis buvo ant nedidelės kalvos, o vieninteliai vartai – nukreipti į rytus. Pagal paprotį, kiekvieną rytą, vos tik pasirodžius saulei, turėjau skubiai atidaryti vartus ir įsileisti ją į vidų. Nusivalęs rasos lašus nuo veido taip ir padariau.
Buvo išties įdomu, ką pasakys miestelėnai apie padidėjusią kačių populiaciją. Tikėjausi siaubingų keiksmų ar netgi pokalbio su meru, tačiau jokios reakcijos nesulaukiau. Miestelis ir toliau gyveno savo ramų gyvenimą. O ir pačios katės, rodos buvo kažkur pradingusios. Nors tai manęs nenustebino. Miestelėnai mėgo gyvūnus, todėl pamaniau, kad bent didžioji jų dalis rado jaukius namus. Įtikinau save, kad priėmiau tinkamą sprendimą tiek miestelėnų, tiek ir kačių atžvilgiu.
Bet pašiurpau, kai kitą naktį, tuo pačiu metu pamačiau tokią pat armiją kačių. Rodėsi, kad aš sapnuoju ir tas sapnas tęsiasi nuo pat praeitos nakties, todėl nebuvo jokios prasmės neįsileisti jų vidun. Ryte pabudęs nusivaliau rasos ašaras nuo veido ir įsileidau saulę. Rodėsi, kad sapnuoju savaitę, mėnesį, galiausiai metus. Įsileisdavau jas kasnakt, o žiemos vakarais sekdavau jų mažyčius pėdsakus ant sniego, kurie išnykdavo prie svetimų namų durų.
Kartais išeidavau iš miesto, uždarydavau vartus ir laukdavau kol jos susirinks. Atlėkusios tamsiausią nakties valandą, katės tyliai šnabždėdavosi mėnulio šviesoje. Mačiau, kaip nameliuose ant kalvos mirga apvalios šviesos, tarsi atspindėdamos baltą krištolinį mėnulį. Kartą tyliai prisėlinau ir prisėdau prie jų. Žiūrėjau į vartus ir mačiau, kaip juos atidaro mūsų miestelio policininkas. Mačiau jo suglumusį žvilgsnį – tokį panašų į manąjį per pirmą susitikimą su katėmis. Rodos manęs jis net nepastebėjo ir, kiek pagalvojęs, atidarė duris.
Visos katės, kaip ir kasnakt, viena paskui kitą tipeno pro vartus į nakties apgaubtą miestą. Pro vartus įropojau keturiomis. Užuodęs savo namų kvapą, lėtai keldamas letenėles nuo žemės, parėjau namo.

2012m. Sausio 5d. 12:52