Tušti delnai - I dalis

Irutė

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2006m. Vasario 22d. 08:14

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

I DALIS

Stovėjau belaukdama, kas gi atsitiks. Ji žiūrėjo į mane pusiau primerktom akim, rodos, piktom ar šiaip abejingom, o gal susimasčiusiom - ir laukė. Matyt, kol ateis tinkama mintis, tinkamas žodis, keiksmažodis, kas nors, kuom...įmanoma įskaudint. Įkąsti. Kad liktų pėdsakas, kitaip neverta tarti nieko. Vis tiek užsidarysiu už stiklinių durų, ašaras – dar likusias - rinkdama į dienoraštį, iš žodžiu piešiu pasaulio pabaigą naujajame kūrinyje, kurį sudeginsiu jau kitą kart, prieš vėl nevykusį bandymą vizijai – tikrų tikrai – leisti gyvent mano sąskaita... Tačiau šiandien dar priimsiu iš šiltesnių nei mano, stambesnių, savotiškai mielų delnų pora sertralino kiekį palaikančių tablečių, nes kol kas neparašiau nieko, kuom galima būtų pašerti liepsną.
Tyla irgi pradeda nerimaut. Kaip visad ji kalčiausia. Pyksta, bet aš vis tiek joje. Nepasitraukiu. Taip saugiau. Galbūt. Aš tuo naudojuos.
Katinas dar neseniai trynėsi prie kojų, murkė. Tai jo būdas priminti, jog ir jam reik valgyt. Ir jam reik...Na, jam galbūt ir taip...Jis visąlaik tylus. Jis gali džiugint tik buvimu. Ir džiugino dar prieš akimirka. Taip, tai buvo prieš...devynerius metus.
Tebestoviu. Ji taip pat. Nervingai mirksi. Na, sakyk ką nors, aš laukiu. Aš ištroškusi. Tylos gausybė tarp baltų tulpių žiedų. Jau pailsėjau. Jau įkvėpiau ramybės. Dabar galiu jau žengti...
Ji nusisuko. Luktelėjo minutėlę ir nuėjo. Lyg niekur niekas. Prieblanda prarijo pyktį. Tarp tuščių delnų tyla praslinko nepastebima...
Stiklinės durys užsidarė su trenksmu, sudrebino mintis. Jos puolė klykaut, išsuktos iš ramybės būsenos, inercija nešamos nesugebėjo atgaut stacionarumo, daužėsi į stiklą, viena į kitą, į mano tulpes...
Stebėjau ir juokiaus. Mano tulpės. Jos buvo, džiugino buvimu. Dar prieš...akimirką, kol mano rankos dar nebuvo pririštos prie ramybės – ilgalaikės – nestokojančios vienatvės, džiuginančiai gydančios nuo esybės be priežasties, svetimame vilčių narve.
Jos buvo. Dabar iš kampo slenka žodžių tuštuma, minčių kančia jau nebe...

***

Ryte tulpės vėl žydėjo. Ir kvepėjo. Gražu. Šiek tiek skaudėjo riešus, tačiau besigrožėdama savo gėlių darželiu visai jo nepajutau. Bandymas atsikelt nepavyko. Ir vėl neišmiegojau, atsidusau.
- Laba ryta, Gražuolėle, - išgirstu pasirodžiusios tarp dury pagyvenusios, stambokos moters balsą.
- Laba rytą, - atkertu sausokai.
- Na, kaip šiandien jaučiamės? – moteriškė prieina prie mano lovos ir kažką padeda ant šalia stovinčios spintelės.
- Mes pažįstamos? – klausiu pasipiktinusi.
Moteris sustingsta ir akimirka atidžiai stebi mano veidą. Raukšlės kaktoje – atrodo jai visai tinkančios – išryškėja.
- Mažule, tu mane gąsdini...- pasako pus tyliu balsu.
- Aš jus gąsdinu? – koks pasityčiojimas – Atsiprašau, bet tai ne aš įsibroviau į svetimą butą ankstyvą rytą ir lyg savo namuose čia tvarkausi!
Žilų – sidabrinių rodos - plaukų storulė skubomis patraukė link durų.
- Ir žinokit, būtinai paskųsiu administratoriui! – sušukau kol ji dar nespėjo išnyksti už durų.
Teks pakeist spyną, pagalvoju. Kas čia per betvarkė šitam name! Reiks pasidomėt, ar kam iš kaimynų yra taip buvę? Gal ji kokia maniakė, apsėsta rūpinimosi paranoja? Ne, matyt neužrakinau vakar durų, juk buvau užsiėmusi savo tulpėmis.
Durys vėl atsidaro ir įeina ta pati moteriškė kartu su aukštu (ir žiauriai liesu) vyru.
- Čia dabar kas? – sušukau – Tai jau riba viskam! Prašau tučtuojau palikti mano namus!
- Dabar pats matote, daktare, - atsiliepia storulė.
- Suleiskit penkiasdešimt, - tyliai taria žmogus baltu chalatu.
Mano akys merkiasi. Juk dar taip anksti, aš dar tokia bejėgė, eikit iš čia, dinkit, tyliai kartoju mintyse. Ir jie išnyksta taip pat, kaip ir atsirado. Vėl ramu. Anksčiau vidurdienio aš nesikeliu...

2006m. Vasario 22d. 08:14

Irutė / Apie JĄ  2006 m. kovo 1 d.  Irutė / Tušti delnai - III dalis  2006 m. kovo 1 d.  Irutė / Nuplauk laukimą  2006 m. vasario 25 d.