
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Agresija ir įtūžis iš širdies kraujagyslėmis teka į kumščius, šie gniaužiasi, ir pasiruošia išdaužyti net sienas, jei tik šios pasimaišys kelyje. Aš nė pati nenorėčiau su savim turėti reikalų. Širdies Dūžiai greitėja ir kvėpuot darosi vis sunkiau ir sunkiau it kas būtų ant krūtinės padėję didžiulį sunkų akmenį, kuris velniškai slegia nusilpusią mano sielą. O taip žinoma, stipri, nepasiduodanti, abejinga, bet tuo pačiu nerealiai miela ir tikras nuoširdumo įsikūnijimas. Eik tu sau, ir kokio velnio aš vis kartoju milijonus sumautų ir tuščių žodžių, jei nelabai kas supranta ir klausosi, tik geba linkčioti galvą, manydami, jog išties suprato teisingai. Daug tokių buvo, jau nebėra, ir gerai, kad dingo, nes kokia nauda iš tų, kuriuos tesinori siųsti po velnių, nes juokas ima, matant jų pokyčius, kai tampa į tokius, kokių nekentė, kaip išduoda savo principus ir vis kartoja tas pačias kvailas klaidas. Vaizdas vėl ima lietis, o galva suktis it dabar būčiau kokio viesulo nešama, na ir gerai. Dar spėčiau surikti,perspėti, kad dingtų man iš akių, nes nebe pasigailėsiu, sutrypsiu ir dar pašokinėsiu. Mama paskaitė ir leptelėjo „nebūk tokia žiauri“. O aš sau sėdžiu ir kikenu iš viso mėšlo aplink. Tai yra gyvenimas. O jei ir ne, koks skirtumas? Išlieju vašką ant stalo ir bandau ištiesti rankų pirštus, kurie sustingę ir suakmenėję, įniršis po truputį apleidžią kūną, kuriam tikriausiai velniškai reikia poilsio, bet tai nesvarbu, o galvoje vis dar verda milijonai agresijos liekanų, kurios vistiek anksčiau ar vėliau išsiverš it koks vulkanas ir nudegins viską aplinkui mane. Tegu. Man vis vien. Trūksta tik parako šlako ir sprogsiu, o tada bus didžiulis BUM ir viso ko geriausio, ačiū. Et, gaila, degtukai nesprogsta, tik sudega, ir užsimiršta, lieka gulėti ant drėgnos palangės.... |
![]() |
![]() ![]() ![]() |