
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Vaikas ir stiklainis marmelado. Nieko daugiau. Tuštuma. Tokia tyli, bet kartu ir kurtinanti. Jie daugiau nieko neturi. Aj, vaikas dar šaukštą marmeladui turi, bet tai jis ir marmeladui priklauso. Net stalo ir kėdės nėra tuštumoj. Įdomu kodėl? Nėra ir nereikia. Vaikui, pavadinkime jį Matu, Matui plaukia prisiminimai. Nežinia iš kur. Tokių lyg ir neturėtų būti. Juk tuštuma. Bet mintys yra stipresnės už tuštumą. Tai va. Jos grįžta. Iš pradžių tos gerosios. Na tos, kur Matas žaidžia smėlio dėžėje su kitais vaikais. Ir kai jam nusibosta, jis eina žaisti karo su kito kiemo berniukais. Ir jam būna taip smagu. Jis leidžia veikti savo fantazijai. Gali įsivaizduoti bet ką. Bet. Ne vien tik gerus prisiminimus jis laiko savyje. Antai tas, kai jį mama išbarė už tai, kad nepadėjo jai. O kai vyresni berniukai iš jo atėmė saldainius. Atrodė, jog artėja pasaulio pabaiga. Bet jis išgyveno, juk jis stiprus vyras. Vaikas ir vėl šaukštu kabina savo vienintelį draugą. Deda į burną ir su malonumu suvalgo. Ir tik po to atsimena, kad tai vienintelis jo draugas. Vienintelis likęs. O kai jis gimtadienio proga gavo didžiulį maišą saldainių. Visą gyvenimą to nepamirš. Nepamirš tos laimės ir džiaugsmo. O tada. Tada, kai jis nukrito nuo dviračio? Jį tada vežė pas piktą tetą baltu chalatu. Bet ji nebuvo jau tokia pikta. Matui net saldainį davė. Kodėl tie prisiminimai tokie skaudūs? Kodėl po jų visada būna skaudu? Nebėra marmelado. Nebebus draugo. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |