Vakarykštis grupės „The Skys“ ir kt. pasirodymas

Recenzijos nerašysiu, nenoriu apie tokius dalykus kalbėti oficialiu ir objektyviu stiliumi, nebent iš manęs kažkas labai gražiai paprašys.

Vakar apturėjau, spėju, geriausią koncertą savo gyvenime („Dream Theater“ arti to, bet Siemens'as viską sugadino). „The Skys“ šventė dvidešimtmetį ir į „New York“ prisikvietė savo draugų. Pirmieji davė sunkaus metalo/roko, lietuviai „Dear Madam“. Man užteko vienos dainos, kad suprasčiau - oba, mes turim kokybės, ir dar kokios. Progresyvą netgi užnešantys metalistai pagrojo 6 dainas per 40 minučių (pabandyk pasidalinti ir pasižiūrėti, koks vidutinis dainos ilgis, na, galima atmest kelias minutes dėl bendravimo su publika). Aišku, elgesio ant scenos yra kaip pradininkų (nepratimas, patirties trūkumas), bosistas kiekvieną dainą norėdamas sumenkinti savo vaidmenį nueidavo prie būgnininko ir padėjęs koją ant didžiojo būgno, nusisukęs nuo publikos grodavo, kol gitaristas priekyje, likęs vienas, varydavo savo solo. Keistas elgesys, bet ką darysi. Paklausykit šitos dainos. Man gyvai ji neskambėjo taip tool'iškai, bet originalioj versijoj tai net būtų galima apkaltinti plagijuote:

Toliau buvo „Sofa Nr.42“, kažkokia šiuolaikiško roko (kažkiek neša į punk'ą) forma, kur yra du vokalistai — viena bando repuoti, bet jis pats prisistatė kaip pradedantysis, todėl jo repavimas tikrai neatrodė įspūdingai. Kita — moteriškė su nuostabaus tembro balsu. Jos atlikimo kokybė buvo daug geresnė ir mielai jos klausyčiau vienos negu dueto su nelabai geru reperiu formoje. Niekur youtube nėra tokio gero įrašo, kuris atspindėtų gerą dainininkės vokalinį atlikimą, nes, matyt, reikšmingą vaidmenį atliko ir gera Niujorko akustika bei garsinė įranga. Šita gal arti:

Toliau „Bliuzoholikai“. Bliuzas, kurio nesu mėgėjas, todėl šitas pasirodymas mane paveikė mažiausiai. Susidaryt bendrą vaizdą galima iš šio įrašo. Tik vėlgi, kokybe niekaip neprilygsta:

Po pertraukėlės prasideda pagrindinė renginio dalis — „The Skys“ pasirodymas, prieš kurį žmonių skaičius augo eksponentiškai. Galiausiai ir priešais sceną žmonių buvo nemažai (per kitus pasirodymus žmonės sėdėjo pasislėpę šonuose, sėdėdami prie staliukų, todėl nežinau, kaip grupės turėjo jaustis, kai koncertuoja prieš tuščią lauką), tačiau galutinai neužsipildė, galima sakyti, per pagrindinių žvaigždžių pasirodymą New York'as tebuvo pustuštis. Tai parodo, kaip „The Skys“ žinomi ir gerbiami Lietuvoje, kaip vertinamas progresyvusis rokas.

Pasirodymas buvo jėga. Kokybė iš visų pusių. Galbūt vienintelis minusas yra tai, kad Božena tiesiog prievartauja klavišinius aukštose natose. Gal palikim jai trys aukščiausias oktavas ir viskas, dabar prieš ją stovi 7 oktavų gigantai. Bet visa kita buvo jėga. Nors grupė nusprendė nesugroti „The Pyramid“, mano asmeninio favorito, bet „Colours of the Desert“ ir „Walking Alone“ buvo didelė kompensacija. Šiek tiek dainų iš naujojo albumo, kurios man nėra familiarios ir pirmas įspūdis, kad jos šiek tiek prastenės nei iš „Colours of the Desert“. Nenusipirkau naujojo albumo (o gal reikėjo), bet dar turėsiu progų jo išklausyti šitam gyvenime. 

Bendrai tariant, labai profesionalus pasirodymas, be jokių sužvaigždėjimo elementų (atėjo, pagrojo ir išėjo, jokios pompastikos), publika liko sužavėta. Liūdniausia tai, kad „Lifesigns“ paklausyti pasiliko gal tik ketvirtadalis tos publikos, kelios dešimtis žmonių, kurie ir tai kas kiek laiko po porą išeidinėjo. Na, čia vienas koncertinis „Walking Alone“ įrašas, esantis YouTube:

„Lifesigns“!!! Realiai pirma grynaveislė progresyviojo roko gyvai išgirsta grupė. Ir įžangai „Lighthouse“ ir „Telephone“ man pakako, kad būčiau visiškai patenkintas pasirodymu. Buvo ir dainų, kurių nesu girdėjęs (greičiausiai nauja ir niekur neleista medžiaga, kaip būdinga nežymioms ar debiutuojančioms grupėms), bet jos irgi nunešė stogą. Progo fanai, pasilikę paklausyti daugiau nei pusantros valandos trukusį Lifesigns pasirodymą irgi buvo nustebinti muzikantų techniškumu. Būgnininkas Frosty labai gerų ritmų skėlė, gitaristas Tsonev'as ir bosistas Poole'as varė visokias solo (Telephone įžangos boso partija sukaustė visos publikos dėmesį). Young'o klavišai irgi skambėjo labai gerai. Žodž, buvo gerai. Įsivaizduoju, kad „Lifesigns“ yra pratę prie keliasdešimties žmonių publikos, bet nusipelnę žymiai daugiau, nes jų kompozicijos perspjauna „The Skys“, tačiau jų muzikos stilius nėra toks artimas ir pabrėžtinas kaip jubiliatų, kurie ir skambėjo kažkodėl žymiai ryškiau. Štai, kaip jie kartais skamba ir atrodo gyvai:

Summa summarum, tai buvo geriausias muzikinis renginys, kuriame esu dalyvavęs. Nesitrankau po visų taip mėgstamus festivalius, kur pasirodo po kelias dešimtis grupių su plačiomis programomis (ten paprastai turėtų būti įspūdinga), bet familiari Niujorko aplinka ir mano pamėgti atlikėjai (bent jau 3 iš 5) paliko labai gerus įspūdžius.