Sulėtinta viskas tavo kambario tyloj
ganėtinai stipriai uodžias kvepalai jos
   net pamanai, kad amžina ji
   net pamanai, visur jos esama –
tik niekas nežino kas ji...
Gailestis neišsakytų žodžių slypi tame -
ateitų ji, regis, iš mirusių prikeltų tave
   ir pamanai, ji išties tau greta
   ir pamanai, ji visam laikui lieka
   visuomet atleist tau greita
   visad pasiryžus suteikt tau malonę -
   tik savaip tą atlieka.
Kai ji įeis, bus Nepažįstamoji:
priblokštas  bandysi protestuot,
būgnui ėmus skelbti pavojų,
per vėlu – turėjai anksčiau užfiksuot,
kad dama, turinti odą taip šviesią
kokios Bleikui ar Bėrn-Džonsui pozavo*,
visuomet užstodavo šviesą 
    ir temdydavo visą, kas tavo.

Vis dar manai, kad ji amžiams,
buvo vakar, bus ir rytoj – 
tik niekas nežino kur ji.
Vis dievaguojies galintis ją laimėti,
o maldose prašai, kad tavęs trokštų,
supranti, kad anksčiau šventas imi nusidėti,
ir nuodėmės persekios tave savo ruožtu,
kai dama, turinti odą taip šviesią,
kokios Edgaro Alano Po aprašytos,
tvirtai sugniauš tavo riešą
    ir tu vilies, kad ir nepaleis šitaip.

Užduotys, kryžiažodžiai lengvi, gyvenimas be pastangų:
šiose ribose renkiesi balansuoti ant peilio ašmenų,
kraujuodamas slapta. Galiausiai tai išvirs į sandėrį nešvarų.
Tai paslėptas raktas – ieškojai jo atsidėjęs,
tesugalvojęs, jog tai pastanga būt vertringu.
Net ir dabar tau priminti reikėjo,
kad La Belle Dame yra negailestinga*.
Dama, kurios oda yra taip šviesi –
jos vardo tau nepavyko atskleist–
dabar tave naktyje laiko ji
   ir niekad daugiau nepaleis.
   Ji niekad daugiau nepaleis.

* kokios Bleikui ar Bėrn-Džonsui pozavo. Kalbama apie William Blake (1757 – 1827) ir Edward Coley Burne-Jones (1833 – 1898) – garsius anglų dailininkus. Pastarojo tapyboje būdingas personažų statiškumas, paveikslai beveik vienoje plokštumoje, jose nėra aiškiai išreikšto šviesos-šešėlio žaismo.
* La Belle Dame yra negailestinga - aliuzija į anglų poeto Džono Kytso (John Keats) poemą ”La Belle Dame Sans Merci “