Stokojantis miego, valgio, vaizduotės
štai vėl įsitaisiau pas tave ant grindų,
trokštąs prieglosčio ir maisto,
padrąsinimo, šventumo... dar kitų galų.
Gatves užplūdusi žmonių gausybė,
aš stengiuos kiek galima atrodyt drąsus –
žinau, supranti, kad čia mano vaidyba,
galiu tai  išskaityti iš tavo akių.
Laisvės aštrioje šviesoje suprantu -
nepaneigsiu, jog laiką leidau tuščiai,
iššvaisčiau jį tuščioms pagyroms
savo laisvei, lojalumui, tuo tarpu
paprasti žodžiai man būtų davę daugiausiai naudos...
...galiausiai, maža to, kai esu vilties paieškoj.
Nors spiegia šarmankos beždžionėlė,
vamzdžiams pradėjus gausti,
ji ir toliau šokio žingsnius atidirbinėja
tol, kol manys, kad jie tinkamiausi,
tol, kol ji žino: reikia šokti, šypsotis, arba liautis.
Aš, kaip ta beždžionė, pagal melodiją svetimą šoku,
nors visus tuos metus troškau gulėt su tavimi,
tačiau įklampinau save voratinklyje kalbų
su pseudo filosofija ir sofistika –
visad įgnoravau kūniškus malonumus,
tarsi invalidas vežimėlyje, manantis, 
kad vaiščioti neįgalus.
Aš slėpiausi už žodžių,
bijojau, kad egzistuoja karštesnė ugnis,
menkai nujaučiau eigą
galimybių, mano pražiopsotų vis.
Tačiau tavo artumas ir kvapas,
La Rossa nuo galvos iki kojų...
Nežinau, ką tau besakąs.
bet mums reiktų žinoti, galvoju:
tuoj dambą pralauš ir užlies vanduo jau.
Nors šarmankos beždžionė stena,
kai vargonėliai liejas garsais,
ji viltis pačias didžiausias deda,
kad šokių dienos baigsis štai.
O kol kas ji šokinėja ant savo pasostės
ūmiais protrūkiais kaip įprastai.
Nors tai gali reikšti galą visai draugystei,
kai ką tokio mėginsiu tau išsakyt.
Galvok apie mane, ką nori...
Žinau, jog manai, kad mano skausmą jauti
nepaisant, jei jis tik išorinis.
Jei pasimylėtume tuoj, ar tai keistų visumoj,
kas iki šiol nutikę buvo?
Žinoma, taip. Kaip anksčiau tikrai nebus jau niekada...
Dar viena peržengta linija.
Dar viena paslaptis atskleista
Dabar man reik daugiau nei žodžių, nors
aiškūs yra pasirinkimai, išplaukiantys
iš akimirksnio veiksmų.
Jei mes pasijmylėsim tuoj, tai pakeis visumoj
dar ir tai, kas bus...
Niekad nesutiksim abu dėl to paties dar kartą.
Dar vienas pasaulis dingo, 
dar vienas rojus gautas.
La Rossa, tu pažįsti mane, perpranti mane, lyg būčiau stiklinis,
ir žinodamas tai, man prasmukt nematau galimybės,
Nors tai reiškia, kad mano istoriją užbaigsi tu,
pagaliau iškeisiu protingas kalbas,
pokštus, rūkymą ir šmaikštų ūpą,
vidurnakčio pokalbius, visas draugystes,
visus žodžius ir išvykas, kokios bebūtų
į šilumą tavo kūno,
į karštesnį prisilietimą tavo lūpų.
Visi tiltai liepsnoja man už nugaros,
saugi vieta man nepasiekiama,
beždžionė apčiuopom grandinę graibo,
kad aptiktų, jog yra paleista.
Paimk, paimk mane ir palaikyk giliai
vandenyne savo kūno,
išskalauk kaip laivo dūženas krantan
ir ten palik gulėti amžiams!
Skandink, skandink tuoj pat ir užlaikyk,
kol tavo nuogas alkis
nesudegino manęs ant aukuro nakties -
gyvybę duok!