Citadelė, ataidėjusi  tūkstančius balsų, dabar nebyli.
Kas nutiko mums? Negi
mes patys rinkomės tai?
Istorija susitraukė iki mūsų vardų skiemenų -
nieko kaip anksčiau jau nebus:
dabar Nemirtingieji čia.
Vienu metu rodės protinga tai būtų eiga
įkinkyti visas gyvybės jėgas
ir daugiau nebijoti mirties,
tik suvokėm staiga, kad stagnacija ir nuobodulys
ne neigiamas reiškinys, bet vienintelis žinomas dėsnis,
kad mirė valia ir žodžiai, tokie kaip „išgyvenimas“.

Prižygiavome iki to, kad įgavom imunitetą baimėms, amžiui, galui
(kodėl imuosi melo?)
Tapome distiliatu, visokio plauko pomėgiai išsunkti sausai,
ir nors grynumas pirmoje eilėj,
jis daro mus steriliais; ir taip gyventi milijonus metų, 
ką juokas, ką ašaros – viskas vieno mato.
Gyventi, jei jūs pretenduojate į visą tai,
reiškia: kvėpuoti, kimšti, tuštintis, kruštis, gerti,
vemti, miegoti, grimzti vis gilyn ir gilyn
ir galiausiai prastumti laiką, kuris jau nebeturi prasmės.

Atmeskit mirties baimę ir liksit jūs visi
prie eilinės fantazijų dozės.
Tvarkykis su kiekvienu atodūsiu liūdnu,
nors begalinė ekstazė mirtinai pabodus,
ji vis dar tas žiedas, su kuriuo tikiesi pasipiršt
ir vest merginą, kuri tau atsiduos per amžius -
beprotiška, bet sakyti „kvaila“ būt per maža.

Kas tas atbukęs ir labiausiai apmalšęs skausmas,
kad, nepajautęs jo, akių sumerkti negaliu?
Kiek apgailėtina neviltis reikalaut iš begalybės baigties?
Jei jau gavome, kaip mums dabar tą kainą dengti?
Koks mūsų nuostolis, ir kiek nusiderėt įstengėm?
Ką mes perleidome taip ir nesužinoję, ar tai buvo išvis?

Ką turim iš to, kad kietą liniją laikėm
niekindami mirtį ir laiką?
Visą, ką turėjome, yra išgaravus‘,
dėl ko triūsėme, ką mėgom labiau už
žemišką gėrį, visa tai demaskuoja muliažą -
netikrą viltį ir išsigelbėjimo miražą. 

Ir štai vedybinis guolis paklotas,
už kraitį suplota:
bedantė, išsekusi Amžinybės povyza
mane po antklode kviečia
su jos suvytusiu kūnu mylėtis –
žmona ji man
aš amžinai jos
josios per amžius
josios per amžius
natiurmorte šitam.