(Oi ne! Turbūt pasakiau) Taip

Nebenoriu kalbėti apie anas dieneles,
bet praeities šešėlis vis dar krenta ant manęs,
nors sąskaitų nebesuvedinėju jokių.

Galėjau nesigręžiodamas nueiti sau,
tačiau logiškai mąstančiu savęs neskaitau, 
kad sėkmė patikimà atsitiktinumui - tikiu.

Oi, ne, spėju, kad tada pasakiau "taip".
Oi, ne, ko gero pasakiau "taip".

Dabar matau kokia siaubinga mano padėtis,
kol lėtai atgailauju dėl to, ką pridariau skubomis.
Mano seni pažadai suranda mane su laiku.

Oi ne, spėju, kad tada pasakiau "taip",
nors esu linkęs pakreipti savaip,
bet žinau, ko gero pasakiau "taip".

Jei reikia ką kaltinti, kaltinkit mane.
Tai aš pasakiau „sutinku“, argi ne.
Atsiprašau visų, ką dar padaryti galiu?
Darysiu viską, iki galo, negailėsiu jėgų,
kito neturiu pasirinkimo.

Teisintis, savo sultyse virti neverta,
nepakeis ir neigimas, - čia gi dabar!?
Kasdieniai mano sprendimai preciziškai
atvedė mane į čia ir dabar.

Būsiu čia ir dabar jei verta bus, 
kad būčiau paleistas į orą su savo paties mina...*
bet  nekalbėkime apie senus laikus,

išskyrus tai, kad pasekmės yra,
tiesą sakant, kad šitai baigėsi, taip nėra,
o tu manei, kad pramogai proga gera.

Oi ne, spėju, kad tada pasakiau "taip",
nors per prievartą, ne kitaip,
žinau, ko gero pasakiau „taip“.

Nors nelabai žinau, kas man nutiko,
kaip pasisuko likimas,
kad kažkuriuo metu daviau sutikimą.


*paleistas į orą su savo paties mina... Eilutė iš Šekspyro Hamleto 3 veiksmo 4 scenos finalo.