Tolumoj - apgriauti bokštai,
Horizonte - raiteliai kerta nuvytusią viržynę.
„Maža vilčių susitarti taikiai...
karo apraiška nulemta... bergždžios maldos“ –
veliasi į vieną, sprunkant nuo pasiutusios medžioklės,
besiveržiant pro pelkėtus dumblynus,
pakol žodžių prasmė užsimiršta.
Gobtuvas slepia nekantraujantį veidą, įsitempusį ir išblyškusį,
galvotrūkščiais neriantį į žvarbią naktį, greitą, kaip strėlė.

Kojos trepsi grindiniu,
pirštai naršo aplink spyną,
meldžiama apginti.
 -Prieglobsčio – gargia balsas,
pridusęs nuo šoko, kad jam atsakyta.
„Velkė užšaunama sienon, raktas užrūdijęs“-
baikščios atminties atgarsiai
smelkiasi į tylą.
Koks čia judesys šlaitu? – tamsoj grėsmingos kartuvės.
Dar truputis ir koplyčios durys – kaip greita yra strėlė?

 - Gailiaširdiškumo – meldi tu,
lyg jie laikytų tai dėžėje,
o ji seniai kaip tuščia.
 - Mielai kuom nors padėčiau, 
tik ir aš lygiai tokioj pat situacijoj
ir ši padėtis manęs neįpareigoja. -
Visi mes bėgliai, meldžiame ant kelių;
saulės laikrodis brėžia liniją amžinybėje,
kirsdamas kiekvieną skaičių*.
Kaip prailgo laikas, kokie tamsūs šešėliai,
Kaip tiesiai skrieja erelis, kaip atvirai pasitinka savo strėlę.
Kokia ilga naktis – kodėl toks siauras šis koridorius?
Kaip keistai jaučiasi mano kūnas, pervertas strėlės. 
         
* saulės laikrodis brėžia liniją amžinybėje,
kirsdamas kiekvieną skaičių – darau prielaidą, kad čia aprašoma bėglių galabijimo scena. Kadangi veiksmas vyksta naktį, saulės laikrodis. kokie būna viduramžiais ant vienuolynų sienos, veikia deglų šviesoje. Amžinybės linija – mirties valanda, kiekvienam sava, regėta iš savo padėties kampo saulės laikrodžio atžvilgiu.

Frazės kabutėse yra balsu neišsakytos mintys.