
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
eriu vandenį. Tokį šaltą vandenį iš čiaupo. Akys užmerktos, o lūpos gaiviai vėsinasi. Vandeniu. Gėlė. Nuvytusi. Vandes norma jai. Tokio šalto ir nepatiklaus vandens. Atsigavo. Nepalydėsiu fikuso į šiukšledėžę, kai daro močiutės. Vėl glaudžiu lūpas prie šalto vandens srovės iš čiaupo. Noriu gerti.. Labai.. Fikusas pagaliau visiškai pakėlė lapus.Pro langą plūsta karšta vidurdienio saulę, lydama spindulius žemėn. Paėmusi stiklinę vėl su vandeniu negėriau. Priešingai. Tėškiau ją sienon šaukdama: "Motin, kur mano teptukas po galais??" Mat norėjau piešti. O neturėjau teptuko. Palinkstu prie rašomojo stalo. Kūkčiodama, iš paskutiniųjų rašau eilėraštį. Apie vandenį. Kūkčioju daug ir tankiai. Vos begalėdama atgauti kvapą einu atsigerti. Vėl. Vandens, tyro nemelagio, šalto vandens iš čiaupo. Vien pagalvojus apie cemento miltelius kažkur vamzdžių dugne ar gelmėje perbėga kūnu vibracija.. O aš ir vėl atsigeriu vandens. Tyliai nuvinguriuoju iki virtvės ir paimu apelsiną. Žudyti jį. Be gailesčio. Ir suvalgyti. Skanaus. Atsigeriu. Vandens. Miegas. Alsuoju tyliai, kaip stimpanti katė. Prabudimas. Trumpas vizits [tarp kitko vėl iki virtuvės] karštą vasaros naktį, išlenkti stiklinę vandens. Atgaiva. Fikusas vėl lenkiasi. Ir vėl pilu jam normą vandens glausdamą stiklinę prie lūpų. Su apelsinų sultimis šį kart. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2005 m. rugsėjo 29 d. 18:31:37
artimas ir tawo diaras
jis skonis panasus
2005 m. liepos 6 d. 15:12:26
____________________
Tavo pėdsakams nenusibodo Vėl ir vėl tave matyt?
2005 m. liepos 6 d. 12:09:13
____________________
taram
2005 m. liepos 6 d. 11:42:56
____________________
mano asmenybe remia stoga... neieskokime nepaprastumo, geriau pastebekime paprastuma....
2005 m. liepos 6 d. 10:41:35
Degančio bambuko šakele spragteli tušinukas. Jo egzistavimo laikas jau besibaigiąs.
Praras jisai savo sielą ir nusineš mane į kapus...
Nedrąsiai paimu tą tušinuką, nors tikrai neesu jo verta ir pradedu piešti paskutines vakaro raides. Popieriuje. Jis sumaitotas tarsi pati Pompėja po Vezuvijaus išsiveržimo.
Dešinėje dešinės mano akies pusėje sublizga žalia ašara. Ji tokia nėra, bet atrodo dėl mano retos akių spalvos. Kaip nekenčiu savo akių, nekenčiu tos ašaros..
Tos abejingos ašaros padaro vaizdą tyčia iškreiptą ir viskas paskęsta okeaniškoje žalumoje.
Iš mano nuo šalčio beformių rankų pabėga tas amžinybės tušinukas. Krisdamas žemėn dar spėja pasišaipyti iš manęs, visų stumdomą į keturias puses ir mėtomą į giliausias negandų bedugnes...
Ilgi ir blizgančiai juodu laku nulakuoti, kone aštriais skustuvais virtę nagai, nesuspėja jo grąžinti į samonę.
Pirštai ima drebėti vis stipriau ir garsiau. Stingdantis šaltis verčia manyti, jog ir pati tampu beforme, bejėge ir visiškai nepajėgia, stimpančia būtybe..
[taip tau ir reikia, gyvate, stipk greičiau..]
Tušinukas juokdamasis iš mano sumauto gyvenimo pabaigos sutrupa ant marmurinių grindų.
[parduok sumautą gyvenimą..]
Daugiau negaliu nupiešti nei vienos raidės..
[Taip tau ir reikia, nevykėle, stipk sau viena, be nieko..]
Visiškai prarandu bet kokį norą ilgiau sėdėti prie stalo. Nebėra vilčių atsigauti.. Eisiu kur nors toli, kur niekam netrukdyčiau gyvent, kur galėčiau užsisklęsti netikėjimo kiaute ir būti visai viena, amžinai. Bet negaliu pakelti savo jau stingstančio, nuo šalčio beformio, apšalusio kūno.
[taip tau ir reikia, bjaurybe, stipk..]
Netenku pusiausvyros nuo tų į galvą lendančių minčių ir pradedu šauktis praeities pagalbos. Bet ji nuo manęs nusisuko, kaip ir aš ją stengdavausi pamiršti ir gyvenau "čia ir dabar". O štai ji nuo manęs nusisuka tuo metu, kai aš šaukiuosi į pagalbą ją, pirmą kart kovoju, kad išlikčiau ir galėčiau jos atsiprašyti-man brangi ji tokia, kokią turėjau, kad ir kaip man buvo sunku gyventi. Bet jau per vėlu. niekas manęs nebegali girdėti-aš per toli nuo gyvenimo..
[O dabar, nevykėle, dek pragare, virsk sparnuotu padaru, bet ne angelu, bijok kur nors išeiti ir bjaurėkis šiuo gyvenimu, kurį dar būdama žmogumi pati sau sukūrei..]
____________________
Tavo pėdsakams nenusibodo Vėl ir vėl tave matyt?