Verstinės naujų albumų recenzijos

Xiu Xiu's Always (Polyvinyl, 2012) vis dar gali pasigirti savo gebėjimu kalbėti savojo laikmečio kolektyvinės pasąmonės kalba šokiruojančias istorijas suvyniojant į šokiruojančius garsus. Bet vien faktas, kad jiems reikia empatiškų aranžuočių bei konfrontuojančių dainų tekstų tam, kad atskleisti save, yra tartum testamentas, kaip dirbtinai dabar jie skamba. Ir dar, jie mėgaujas šiurpiom vizijom, kaip dainose: I Luv Abortion arba Factory Girl. Tragedijos jausmas, vis dėlto, jau yra praėjęs. Paprastesni ir palyginus ganėtinai ramūs Beauty Towne, Joey's Song ar ypač Honeysuckle (parašytas ne Stewart'o, bet Angelos Seo) geriausiai atstovauja naująjį Xiu Xiu.

Kanye West'o Yeezus (Def Jam, 2013), sukurtas su neįtikėtinu skaičiumi bendradarbių, yra per daug jausmingas, nepatogus ir diletantiškas darbas (nepaisant nepriekaištingos elektronikos ir vokalo sintezės, nepriekaištingų koliažų, nepriekaištingo prodiusavimo). Bet garso kokybė yra technologinis, o ne meno faktorius. "Daft Punk" yra atsakinga už robotų dūžius dainoj On Sight, o ir monstriškus akordus dainoje Black Skinhead (viena iš kabinančiųjų "dainų"). Kietai, bet nieko tokio, ko mes nesam girdėję anksčiau. Yra keletas akimirkų patoso, kaip pvz.: reggae-primenančiame "šauksme": I am a God apleistame postindustriniame garsiniame landšafte, o taip pat niūriame crescendo dainos Hold My Liquor pirmojoje pusėje (prieš prasidedant nevykusiai synth-orgijai) arba kariuomeninės trombono fanfaros kūrinyje Blood on the Leaves... ir sunkiai sekėsi surasti dar bent vieną pavyzdį. Tačiau taip pat esama gėdingai nereikšmingų akimirkų tiek mash-up/sukryžminimo, tiek sociopolitinėje analizėje (New Slaves, I'm in It, Blood on the Leaves, arba Bound 2, kuri yra tiesiog nukvakus duoklė soul muzikai). Ir tikrai neįprasta dozė filler/užpildo (keturių dainų EP būtų buvę išleist kur kas tikslingiau, ką K.Westas turėjo pasakyti šiuo albumu). Galėtų būti pasakyta šis-bei-tas naujo, tačiau šičia populistinis bardas/dainius desperatiškai bando rasti kažką naujo pasakyti savo pasekėjams, vietoj to, kad išprovokuot rimtą diskusiją dėl lyties ir rasės klausimų. Kaip skambesio patirtis šis albumas jaučiasi siaubingai senas, kaip ir daugelis grandpap'ų, katrie mėgina šnekėtis tokia pat kalba, kokia šneka jų studentiško amžiaus sūnėnai. Gal šis albumas buvo skirtas tik kaip pokštas besityčiojant sau-pačiam-iš-savęs?  

Cat Power naujame albume Sun (Matador, 2012), pirmojoje kolekcijoje per daugiau nei šešerius metus, kur pirminė medžiaga sukišta į standartinio dydžio albumą, pasirinko sintezatorius ir dūžius vietoj folkrokinių gitarų ir būgnų. Albumą, kuris iš esmės suteikė jai sutvirtinimo sakramentą, kaip šiuolaikinės soul dainininkės. Čein Maršal grojo dauguma instrumentų pati, o ir pati prodiusavo. Rezultatai gali būti banaliai malonūs (popsinė/bubblegum dainelė Cherokee) arba pedantiškai varginantys (ištižęs neo-soul'as dainoje Sun). Lyriškai dominuoja ethereal/eterinė ir nocturnal/naktinė baladė Manhattan (su laisvu akompanimentu iš pasikartojančių fortepijono natų ir čaižančių dūžių). Vienok albumo emocinis masės centras yra Ruin, o jo hipnotizuojantis minimalistinis fortepijono (at)kartojimas su mantrą-primenančiu deklamavimu, kartu ir vienu iš garsiausių techno dūžių, o taip pat ir vienu iš triukšmingiausių gitaros rifu, kas reikštų lyg Enyą, "The Rolling Stones" ir Philip Glass sukryžmintume tos pačios dainos tekstūroje. Labiausiai neapgalvota idėja yra aštuonių minučių lopšinė Nothin But Time, kuri dalyvaujant Iggy Pop'ui pritariančiųjų vokalų tarpe, neišvengiamai skolinasi decadent/pūvantį David'o Bowie toną prieš sparčiai pakylant į vaikišką įdainuotę. Saugesnio tipažo yra dvi darnios bei šoktelėjusios "albumo viršūnės": Silent Machine, trepsinti quasi-voodoo/beveik voodoo 1970-ųjų hard-rock'o interpretacija, o taip pat ir šokių aikštės bumpsinti, šventiška rigmarole'ė Peace and Love (primenanti Jay-Z's 99 Problems). Nepaisant kartais erzinančios būgnų mašinos, šis albumas yra tarsi lizdas kai kurių jos dainų iš geriausiųjų repertuaro. Vienok jai vėlgi nepavyksta, kaip ir įprasta, kai jos daina tampa pernelyg asmeniška ir mes turėtume įsiklausyti ir į žodžius, o ne klausytis vien tik muzikos ir jos balso. Nors apskritai, Čein Maršal rado netikėtą pusiausvyrą tarp susitelkimo/introversijos ir išraiškos/ekstraversijos - tiek žodžių tiek garsų prasme.

Šaltinis: https://www.scaruffi.com/vol5/catpower.html#sun

BURIAL ( Will Bevan ) yra britų dubstep prodiuseris. Dubstep atsirado Londone ( tikriausiai klube, pavadinimu "Forward >> 2001-aisiais ), boso prisotinta instrumentinė šokių muzika, kilusi iš garage stiliaus, kaip auksinis viduriukas, gautas sukryžminus two-step ir dub. Skirtingai nuo grime stiliaus, kuris buvo iš esmės orientuotas į vokalą, dubstep daugiau sukosi apie atmosferą. Digital Mystikz, Loefah bei Kode9 buvo tarp scenos pradininkų, tačiau tai buvo Skream su Midnight Request Line (2005), kuris įdiegė stilių kaip pagrindinę jėgą šokių muzikoje. BURIAL buvo pirmasis menininkas, sugebėjęs išbristi iš dubstep scenos ir pasiekti platesnę auditoriją. Trijų dainų EP Street Halo ( 2011 ), turi vieną iš jo paprastų techno gabalų "Street Halo", tik nudažytą su melancholijos ir beveik vaiduoklišku trip-hop'o atspalviu. Vienas iš lėčiausių kada nors jo sukurtų, NYC, skamba kaip gudrus išjaustos soul baladės remiksas. Ir dar viena ypač eterinė/ethereal bei oneirinė/oneiric makalynė Stolen Dog. Kiekviena iš jų yra įvyniojama į elegantiškas aranžuotes, tačiau BURIAL'as čia daugiau demonstruoja įgūdžius kaip prodiuseris nei pateikia meno kūrinį. Vienok jo EP Kindred ( Hyperdub , 2012 ) sudaro trys siuitos ilgio gabalai, kurie priskirtini kaip vieni ambicingiausių mėginimų iš naujo pagrįsti savo stilių. Jei Loner, kuriame įvaromas techno lokomotyvų ritmas, yra tiesiog dar vienas paprastas šokių aikštelės/dance-floor apvažiavimas/detour'as, o Ashtray Wasp yra  house-music fantazija, kur ištirpsta psichodelinės/psychelic melasos/molasses, žadinančios vienatvę ir psichinį nestabilumą. Kindred išlaisvina kūrybinę dėlionę glitch-iniame garsiniame landšafte, spazminiu ritmu, verkiančiu vokalu ( užuomina į melodiją, kuri primena James Blunt populiariąją raudą ), moteriško vokalo fragmentai ir elektroniniai efektai. Jungtiniuose EPs Street Halo/ Kindred (Hyperdub, 2012) Street Halo ( vargu ar dubstep'as iš viso ) su soul stiliaus balade Stolen Dog bei deconstructed/iškonstruotas Kindred acid-garage'as ir simfoninis kreščendo/"symphonic crescendo" kūrinyje Ashtray Wasp.   

Šaltinis: https://www.scaruffi.com/vol7/burial.html#str

Kvazi-simfoninė Dead Can Dance - Anastasis ( 2012 ) yra nevalingi bandymai persvarstyti senus komercinės muzikos stereotipus: Children of the Sun asocijuojasi su Sinatros laikų dainavimo stiliaus niūniuojant orkestriniu pop; Amnesia yra tiesiog melodramatiška Richard Clayderman ar Paul Mauriat orkestruočių stiliaus tema; Agape ir Kiko yra daugiau ar mažiau tikslios Artimųjų Rytų meilės dainų imitacijos; ir, svarbiausia iš visų, didinga egzotiška daina Return of the She-King - tai nelyg mišiniai Ennio Morricone epinių garso takelių su viduramžių grigališkuoju choralu. Dainos paskandintos per dideliame kiekyje pompastikos, kas nėra pa(si)teisinimas tokio žemo lygio originalumui.

Brian Eno - Lux (Warp, 2012) -  tai realiai pirmasis ENO solinis albumas po Another Day On Earth, kuris yra neva serijos iš "Muzikos->mintijimui projekto" tęsinys (kuri apima Discreet Music ir Neroli albumus). Lux - tai siuita iš keturių dalių, kuri trunka iki 75 minučių. Magiškasis prisilietimas, kuriuo žymūs jo klasikiniai albumai, jau seniai yra praėjęs... Pirmoji dalis prasideda kaip kamerinis duetas iš barkščiojančio pianino su veriančiu smuiku, tačiau netrukus švelnus, greitai pranykstantis, tutuojantis fortepijono aidėjimas pereina į centrinį planą, ir tai yra būtent tai, kur Eno menas iš lėtai judančių atspindžių ir difrakcijų, girdimasis Monet vėlyvosios kūrybos paveikslų ekvivalentas, turi progą suspindėti. Antroji dalis prasideda groteskiškai, kur beveik disonantiški gaudesiai ir čaižūs tonai išlieka vyraujantys, nepaisant kad tie čaižieji nuslysta į bukumą. Trečioji dalis prasideda gana kukliai, bet pakeliui ji pasiekia didingą tempą, kur vargonų vamzdžiai intonuoja bažnytinę psalmę, o tada paklusniai suskyla į beformes kosmines spinduliuotes. Labai mažai  kas vyksta ketvirtosios siuitos dalies eigoje. Lėtai iškylantis fortepijono motyvas, tačiau nei jos tembras, nei supantys gaudesiai - sakytumei ypatingai patrauklūs. Apskritai, tik pirmoji dalis yra verta klausymosi. Likęs albumas dažnai trivialus/banalus ir labai atvirai tariant: šlykštus.