Aš beveik norėčiau šiam albumui rašyti 10 balų. Tai dar vienas Ulver albumas, kurio beklausant tavo snukis perkrypsta nuo nesuvokimo, kaip taip galima lankstyti origamius iš natų. Tik origamius ne technine prasme, ką daro kokie progmetalistai, o estetine prasme – kaip pasirenkami tokie garsai, tokios harmonijos, tokie neįprasti kompoziciniai sprenedimai. Kai išgirsti February MMX gitarinę įžangą, pagalvoji, o, Ulver moka ir alternatyvaus roko stiliumi pagroti visai standartinę melodiją, tačiau sintezai dainos eigoje užbombarduoja keliais planais vienu metu ir primena tau, kad čia gi Ulver, ko tu tikėjais... Norwegian Gothic tamsokas ambientas, po to Providence pakerinti melodija, kuri būtų galimai mano mėgstamiausias momentas, bet vėl dviprasmybes įveda gale esantis beveik trijų minučių ekspresyvus ambiento noktiurnas. September IV atvirkščiai: turi daug šaunių instrumentuočių, bet melodija manęs labai neveža. England turbūt mano mėgstamiausias gabaliukas – tamsus, bet stiprus vienu metu. Island irgi puiki kompozicija, labai daug disonanso, intriguojančių motyvų.
Ir vienintelis dalykas, kuris nusveria mane link 9-eto, yra ilgiausia kompozicija Stone Angels. Kartais nesuprantu, kodėl eksperimentuojančios grupės kartais daro ilgus ambient'o kūrinius ir dar su spoken word motyvais. Kartais tai sudaro filler'io įspūdį. Nors Stone Angels lyriškai yra visai įdomi poema, tačiau jos klausytis nelabai norisi šio albumo kontekste, nes muzikaliai nors yra tokių intriguojančių momentų (su pučiamaisiais ypač), bet jie vystosi labai vangiai, labai lėtai.
Taigi, February MMX, England, Island mano favoritai albume, o albumas gauna 9-etą. Tikrai solidžiai stovi šis albumas Ulver diskografijoje.
2021 m. kovo 22 d. 21:56:55
Aš beveik norėčiau šiam albumui rašyti 10 balų. Tai dar vienas Ulver albumas, kurio beklausant tavo snukis perkrypsta nuo nesuvokimo, kaip taip galima lankstyti origamius iš natų. Tik origamius ne technine prasme, ką daro kokie progmetalistai, o estetine prasme – kaip pasirenkami tokie garsai, tokios harmonijos, tokie neįprasti kompoziciniai sprenedimai. Kai išgirsti February MMX gitarinę įžangą, pagalvoji, o, Ulver moka ir alternatyvaus roko stiliumi pagroti visai standartinę melodiją, tačiau sintezai dainos eigoje užbombarduoja keliais planais vienu metu ir primena tau, kad čia gi Ulver, ko tu tikėjais... Norwegian Gothic tamsokas ambientas, po to Providence pakerinti melodija, kuri būtų galimai mano mėgstamiausias momentas, bet vėl dviprasmybes įveda gale esantis beveik trijų minučių ekspresyvus ambiento noktiurnas. September IV atvirkščiai: turi daug šaunių instrumentuočių, bet melodija manęs labai neveža. England turbūt mano mėgstamiausias gabaliukas – tamsus, bet stiprus vienu metu. Island irgi puiki kompozicija, labai daug disonanso, intriguojančių motyvų.
Ir vienintelis dalykas, kuris nusveria mane link 9-eto, yra ilgiausia kompozicija Stone Angels. Kartais nesuprantu, kodėl eksperimentuojančios grupės kartais daro ilgus ambient'o kūrinius ir dar su spoken word motyvais. Kartais tai sudaro filler'io įspūdį. Nors Stone Angels lyriškai yra visai įdomi poema, tačiau jos klausytis nelabai norisi šio albumo kontekste, nes muzikaliai nors yra tokių intriguojančių momentų (su pučiamaisiais ypač), bet jie vystosi labai vangiai, labai lėtai.
Taigi, February MMX, England, Island mano favoritai albume, o albumas gauna 9-etą. Tikrai solidžiai stovi šis albumas Ulver diskografijoje.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas