Yay!
Motorpsycho

Motorpsycho sugeba kasmet išleisti po albumą. Ne šiaip albumą – vis kitokį albumą, kuris iš naujo apibrėžia grupės identitetą. Akylai šią grupę seku nuo maštabiškai psichodeliško The All Is One. Po to ėjo rifingo ir mėsingo skambesio kupinas Kingdom Of Oblivion. Dar po metų – melancholiškas ir daug atmosferiškesnis Ancient Astronauts. Ir šįumetinis Yay! – labiau akustinis ir minimalistinis, siekiantis pabrėžti dainų skeletą, o ne viską, kas yra aplink jas. Ogi dar buvo didžiulė šūsnis albumų iki The All Is One, kurių nesu girdėjęs. 

Yay! galbūt netaps mano mėgstamiausiu albumu iš pastarųjų keturių, tą poziciją visai tvirtai laiko Ancient Astronauts šiuo momentu. Yay! suvirškinti reikėjo laiko, tačiau sulig keliomis perklausomis jis man pranoko The All Is One ir stojasi bent jau greta Kingdom of Oblivion. Ir aš turėjau skeptišką nusiteikimą po pirmos perklausos, nes mane sužavėti akustiniu turiniu yra gana sudėtinga, aš mėgstu detales ir kartais akustinis skambesys man tų detalių stokoja. Tačiau Motorpsycho čia su dainomis elgiasi protingai, jų aranžuotės, net jei akustinės, yra gana turtingos ir spalvingos. Ir šen bei ten išlendantys elektrinių instrumentų intarpai labai gerai suveikia (pavyzdžiui, Patterns elektrinės gitaros solo yra visiškai skanėstas). Kai kurioms dainoms net nereikia aranžuotės subtilybių: štai Real Again (Norway Shrugs And Stays At Home) yra viena mano mėgstamiausių albumo dainų vien dėl nuostabios melodijos ir itin išjausto vokalinio atlikimo. 

Nors albumas didžiąja dalimi akustinis, jis visgi turi centrinę kompoziciją, kuri yra labai elektriška – tai Hotel Daedalus. Nenuostabiai, ji yra mano mėgstamiausias kūrinys, savo gerumu galintis lygiuotis į Mona Liza / Azrael iš praeito albumo Ancient Astronauts. Apie šią kompoziciją didžiausią komentarą jau parašiau prie jos, kaip ji gerai suaranžuota, kokia puiki Cosmograf geriausius momentus primenanti gitara ir kokia stipri Yes įtaka šioje kompozicijoje. 

Be Hotel Daedalus, man labai patinka Patterns (nuostabi aranžuotė). Įdomių subtilumų turi ir Cold & Bored. W.C.A. (What Comes After) yra smagus pozityvo užtaisas, kuriame įdomią muzikinę temą sukuria akustinės gitaros ir labai elektriškas bosas bei intensyvus būgnavimas.  Sentinels turi labai svajingą melancholišką atmosferą. Nors 7-ojo dešimtmečio skambesio Motorpsycho kūryboje yra apstu, bet turbūt Sentinels labiausiai primena bitlų epochos kūrybines manieras. The Rapture – Led Zeppelin'iškas numeriukas, kažkas panašaus į That's The Way (iš LZIII). Man gal albume mažiausiai patinka Dank State, truputį simplistiškai naivokai skambanti melodija. 

Albumą vertinu tvirtu 9-etu. Kaip ir buvo galima tikėtis, vienas įdomesnių šių metų leidinių.