„Rush“ – tai Kanados progresyviojo roko grupė, kurią sudaro bosistas, klavišininkas ir vokalistas Geddy Lee, gitaristas Alex‘as Lifeson‘as bei būgnininkas ir tekstų rašytojas Neil‘as Peart‘as. „Rush“ susikūrė 1968 metais. Nuo pat pirmųjų įrašų išleidimo grupė tapo gerai žinoma dėl virtuoziško instrumentų naudojimo, kompleksinių kompozicijų, intelektualių tekstų ir neišskiriamos muzikantų bičiulystės. Per tris sėkmingus kūrybos dešimtmečius „Rush“ užsitarnavo kitų grupių bei plataus gerbėjų rato pagarbą. „Rush“ turėjo didžiulę įtaką tokioms grupėms, kaip: „Dream Theater“, „Metallica“, „The Smashing Pumpkins“, „Primus“, „Soundgarden“, „Symphony X“, „Shadow Gallery“, „Tool“, taip pat Kanados rokeriams „Triumph“, „The Tragically Hip“ ir „Barenaked Ladies“. „Rush“ kelis kartus buvo apdovanoti „Juno“ prizu ir 1994 metais įtraukti į Kanados muzikos šlovės muziejų. Taip pat keturis kartus jiems buvo įteiktas „Gramm“ apdovanojimas. Kiekvienas grupės narys tapo žinomas kaip vienas geriausių savo instrumento virtuozų pasaulyje. Visi jie yra pelnę po kelis asmeninius apdovanojimus. Tuo tarpu pati grupė gali pasigirti 23 auksiniais, 14 platininių ir 3 multiplatininiais įrašais, kurie pelnė grupei vienos komerciškai sėkmingiausių pasaulyje superžvaigždžių statusą. „Rush“ yra penkta pagal parduotų auksinių ir platininių albumų skaičių roko grupė pasaulyje po „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Kiss“ ir „Aerosmith“ Muzikinis stilius „Rush“ muzikinis stilius bėgant laikui keitėsi radikaliai. Jų debiutiniam albumui daug įtakos darė bliuziškasis britų sunkusis rokas. Pirminis skambesys buvo artimiausias tokioms roko grupėms, kaip „Cream“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“, „Deep Purple“ ir „The Who“. Pirmuosiuose albumuose stilius išlaikė tradicinio sunkiojo roko pamatus, bet taip pat buvo juntama didelė britiškojo progresyvaus roko judėjimo įtaka. Eidami progresyvaus roko keliu „Rush“ daugiausia koncentravosi į ilgų ir sudėtingų kompozicijų kūrimą, kurios pasižymi neįprastais metrais ir eruditiškais fantastinės literatūros paveiktais tekstais, tačiau taip pat išlaikė sunkiojo roko etosą pačioje kiekvienos kompozicijos šerdyje. Šis sunkiojo ir progresyviojo lydinys tęsėsi iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos. Devintame dešimtmetyje „Rush“ visgi pasidavė to laikmečio madai ir ėmė eksperimentuoti derindami savo tradicinį skambesį su regiu, pop-roku ir „New Wave“ muzika. Šiuo periodu grupė daugiausia specializavosi sintezatorių, sekvencijų ir elektroninių mušamųjų naudojime. Daugelis sutinka, kad šitos eros kulminacija galima laikyti 1987 metų albumą „Hold Your Fire“. Dešimto dešimtmečio pradžioje grupė vėl ėmė keisti savo stilių, derindami jį su tuo metu populiariu alternatyviuoju roku. Naujajame tūkstantmetyje „Rush“ iš naujo prisiminė savo „rokenroliškas“ šaknis ir ėmė grąžinti dainoms (nors ir modernizuotą) senąjį septyniasdešimtųjų skambesį. Pradžių pradžia. Grupės susikūrimas (1968 – 1974) 1968 metais susikūrusių „Rush“ sudėtis buvo tokia: Jeff‘as Jones‘as - bosistas ir pagrindinis vokalistas, John‘as Rutsey – būgnininkas ir pritariantis vokalistas, Alex‘as Lifeson‘as (tikras vardas Alex‘as Zivojinovich‘ius) – gitaristas ir pritariantis vokalistas. Būtent John‘as Rutsey vyresnysis brolis ir pasiūlė šiai grupei vardą „Rush“. Tų pačių metų rugsėjį Jones‘o vietą užėmė Lifeson‘o klasės draugas Geddy Lee (tikrasis vardas Gary Lee Weinrib‘as). Nuo tada iki galutinio grupės sudėties susiformavimo „Rush“ patyrė dar keletą staigių pokyčių. Jie prasidėjo 1969 metų sausį, kai Lindy Young‘as pateikė Lifeson‘ui prašymą groti grupėje klavišiniais ir antrąja gitara. Jis buvo priimtas. Netikėtai tų pačių metų gegužę Geddy Lee buvo paprašytas palikti grupę. Šis nesipriešindamas pasitraukė ir įkūrė savo grupę „Ogilvie“, vėliau pervadintą į „Judd“. Tiek „Rush“, tiek „Judd““ buvo prodiusuojamos vietinio draugo Ray Danniels‘o. „Rush“ bosisto ir vokalisto pareigose Lee vietą užėmė Joe Perna. Netrukus po Lee pašalinimo grupės pavadinimas buvo pakeistas į „Hadrian“. Geddy Lee grupės pasisekimas buvo toks didelis, kad Lindy Young‘as nutarė palikti grupę ir prisijungti prie „Judd“. Tokiu būdo „Hadrian“ prarado itin talentingą muzikantą. Tačiau rugsėjo mėnesį „Judd“ nariai taip pat išsiskirstė, tuo suteikdami galimybę Lee, Lifeson ir Rutsey iš naujo atkurti „Rush“. 1971 metų vasarį groti ritmine gitara į grupę buvo pakviestas Mitch Bossi. Tačiau jo narystė ilgai netruko. Bossi gegužės menesį pasitraukė iš grupės. „Rush“ liko trise. Galutinis grupės sudėties susiformavimas. Sunkiojo roko periodas (1974 – 1975) Įgiję stabilumo ir muzikinės patirties „Rush“ prieš pirmojo pilno albumo įrašus nutarė išleisti singlą. Taip ir padarė. 1973 metais pasirodė singlas „You Can‘t Fight It“. Singlą sudarė 2 dainos: „Buddy Holly“ koveris „Not Fade Away“ bei pačių Rutsey ir Lee kūrybos gabalas „You Can‘t Fight It“. Dideliam grupės nusivylimui, singlas neatnešė tokios komercinės sėkmės, kokios buvo tikėtasi. Įrašų kompanijos atsisakė išleisti „Rush“ muzika, todėl jiem teko veikti savarankiškai. Visgi nepaisant šių nesėkmių Lee, Lifeson ir Rutsey su naujojo prodiuserio Terry Brown pagalba 1974 metais išleido pirmąjį albumą „Rush“. Klivlendo radijo stotis „WMMS“ susidomėjo šiuo įrašu, išsirinko 7 minučių trukmės dainą „Working Man“ ir ėmė ją reguliariai transliuoti. „Working Man“ – tai pirmasis grupės įrašas, užtarnavęs jai šiokią tokią komercinę sėkmę. Pats albumas – tai energingas ir kokybiškas sunkusis rokas. Albumo pagrindą sudaro greiti stiprūs gabalai, kuriuos klausant sunku ramiai nusėdėti vietoje, tačiau yra ir pora ramesnių. Labiausiai dėmesio vertais galima būtų laikyti „Take A Friend“, „What You‘re Doing“ ir „Working Man“. Kita vertus, tuometinė „Rush“ muzika dar nebuvo labai originali. Jai didelę įtaką darė „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“ ir „Cream“. Geddy Lee, kaip vokalistą, daug kas kaltino Roberto Plant‘o kopijavimu (nors aš šiems kaltinimams nepritariu), o Alex Lifeson gitariniai rifai buvo akivaizdžiai Jimmy Page‘o stiliaus. Visgi nepaisant to, Šiaurės Amerikos sunkiojo roko fanai gana greitai išgirdo apie šią grupę. Išaugusio populiarumo pasekmė – albumo perleidimas „Mercury Records“ įrašų kompanijoje. Tais pačiais metais būgnininkas John Rutsey išėjo iš grupės, remdamasis savo diabetu ir antipatija koncertiniams turams. Jį pakeitė Neil Peart. Taip galutinai susiformavo „Rush“ sudėtis, kuri išliko nepakitusi iki pat šių dienų. Prieš prisijungimą prie „Rush“ Neil Peart keliavo po Angliją ir su ja siejo savo tolesnę muzikinę karjerą, tačiau vis labiau ja nusivildamas emigravo atgal į Kanadą, kurioje juo ir susidomėjo „Rush“. Būtent Neilo įtraukimas lėmė tolesnį grupės ėjimą progresyvaus roko keliu. Jis taip pat visiems laikams tapo pagrindiniu grupės tekstų kūrėju, nes nei Lee, nei Lifeson‘o šitokia veikla netraukė. Per visą grupės karjerą jie prisidėjo vos prie kelių dainų tekstų rašymo, tačiau kur kas daugiausiai specializavosi muzikiniu kūrybos aspektu. 1975 metų vasarį išleistas albumas „Fly By Night“ – tai pirmas galutinai susiformavusios sudėties „Rush“ darbas. Tvirtas sunkusis rokas, kuris dominavo debiutiniame albume, išliko ir čia, tačiau skambesys jau tapo labiau išsiskiriantis. Originalesniais tapo Alex Lifeson gitaros rifai. Imta derinti griežtą hardroką su švelniu akustiniu skambesiu. Į albumą yra įtrauktas ir pirmasis grupės mini-epas „By-Tor and the Snow Dog”, kuris pasižymi sudėtingesniu aranžavimu ir daugiapakope kūrinio forma. Taip pat visiškai pakito dainų tekstai. Jiems didžiulę įtaką darė Neil Peart silpnybė fantastinei literatūrai. Visa tai buvo pirmosios progresyvaus roko apraiškos „Rush“ kūryboje, nors, nepaisant to, visas muzikinis pagrindas išliko iš esmės tas pat kaip ir pirmajame albume. Vertingiausiomis dainomis laikyčiau „Anthem“, „By-Tor and The Snow Dog“ ir „In The End“. Su šiuo albumu augantį „Rush“ populiarumą atspindėjo ir tai, jog dainoje „Anthem“ dievobaimingieji „išminčiai“ neva iššifravo Šėtoną garbinančią frazę ir tokiu būdu juos, kaip, beje, ir daugelį kitų žymių roko grupių, apšaukė satanistais... Auksiniai „Rush“ laikai. Progresyvaus sunkiojo roko era (1975 – 1981) Ilgai nedelsdami tų pačių metų rugsėjį „Rush“ išleido dar vieną puikų albumą - „Caress of Steel“. Tai pirmasis albumas, apie kurį kalbant tiesiog būtina pavartoti terminą „progressive“. „Caress of Steel“ sudaro penkios dainos, iš kurių dvi yra ganėtinai ilgos ir daugiapakopės kompozicijos. „The Necromancer“ yra 12 su puse minučių trukmės daina, kurią sudaro trys dalys: „Into The Darkness“, „Under The Shadow“ ir „Return Of The Prince“. Ją galima laikyti dar vienu kompaktišku „Rush“ mini-epu. Tuo tarpu „The Fountain Of Lamneth“ – tai pirmasis pilnavertis šios grupės epas ir antra pagal ilguma daina jų istorijoje. Ją sudaro 6 dalys: „In The Valley“, „Didacts and Narpets“, „No One At The Bridge“, „Panacea“, „Bacchus Plateau“ ir „The Fountain“. Taip pat į ją yra įterptas maždaug minutę trunkantis būgnų solo, kuris puikiai atspindi aukštą grupės grojimo techniką ir profesionalumą. „Caress of Steel“ laikomas itin įžūliu ir ryžtingu sprendimu. „Rush“ ėmė labiau pasitikėti savo fantastinėmis istorijomis ir tokiu būdu dar labiau nutolo nuo ankstesniojo albumo. Kita vertus, sunkiojo roko „Rush“ įvaizdis irgi neišblėso. Gabalas „Bastille Day“, kuriuo ir pradedamas albumas, yra, ko gero, dar sunkesnis nei ankstesni. Šią dainą labai pamėgo fanai. Ji aštuntajame dešimtmetyje buvo dažnai atlikinėjama koncertuose. Nors albumas tikrai puikus ir originalus, tačiau dideliu tiražu parduotas jis nebuvo. Dėl šios nesėkmės įrašų kompanija uoliai spaudė „Rush“, kad šie sukurtų kuo komerciškesnį ir plačiosioms masės priimtinesnį darbelį. Paradoksalu, bet būtent spjaudami į visus šiuos prašymus „Rush“ pasiekė pačią didžiausią iki tol komercinę sėkmę. Sekantis jų albumas „2112“ parodė, kad ši grupė ne tik atmetė viską, ką jai liepė prodiuseriai, tačiau elgiasi visiškai priešingai. Tai buvo pirmasis jų albumas, Kanadoje tapęs auksiniu ir platininiu. Jis yra plačiai pripažintas kaip pirmojo šios grupės kūrybinio periodo kulminacija. Ir ne veltui: visos šešios dainos yra labai išskirtinės, melodingos, įsimenančios ir tiesiog genialios. Grupė išlaikydama hard/art rock stilių toliau progresavo, techniškai tobulėjo ir kūrė vis įspūdingesnius kūrinius. Šiame albume pirmą kartą buvo panaudotas sintezatorius, kuris vėliau, ypač devintame dešimtmetyje, tapo tiesiog neatsiejamu nuo tradicinio grupės skambesio. Pirmoji albumo pusė – tai titulinis gabalas „2112“. Jį galima drąsiai vadinti didžiausiu „griozdu“ „Rush“ kūryboje, nes jį sudaro net 7 dalys ir jo trukmė viršija 20 minučių. Šį kūrinį daug kas (taip pat ir aš) laiko didžiausiu visų laikų „Rush“ šedevru. Daugelis klausydami šį kūrinį visų pirma „užsikabina“ ant antrosios jo dalies „The Temples of Syrinx“, kuri yra iš tiesų nepaprastai energinga. Kiti 5 gabalai irgi beveik niekuo šiam nenusileidžia: juose puikiai dera kokybiškas ir įmantrus hardrokas bei nuostabus akustinis skambesys. Taip pat albume yra ir labai liūdna, tačiau, matyt, pati gražiausia „Rush“ istorijoje baladė „Tears“, kuri lengvai geba išspausti jautriam klausytojui ašarą. Tekstams, daugiausia parašytiems būgnininko Neil Peart, didelę įtaką darė klasikinės poezija, fantastinė literatūra ir įvairūs mokslinės fantastikos veikalai. Įgiję pasaulinį populiarumą „Rush“ 1976 metų rugsėjį išleido dvigubą koncertinį albumą „All the World‘s a Stage“, kuris turėjo tarsi nubrėžti ribą tarp pirmojo ir antrojo grupės gyvavimo periodų. Po puikiai pripažinto albumo „2112“ „Rush“ ir toliau nesnaudė. Jie, matyt, supratę, jog žmonėm patinka tai, ką jie daro, dar labiau „pasinešė“ ant progresyvo. Geddy Lee praplėtė muzikos garsų paletę apjungdamas vienu metu du instrumentus: bosinį pedalą-sintezatorių ir Mini-Moog‘ą (tai yra vienas iš Roberto Moog‘o sukurtų sintezatorių tipų). Panašiai ir Neil Peart mušamieji buvo papildyti trikampiais, metalofonu, medinėmis trinkelėmis, varpais bei varpeliais. 1977 metų rugsėjį išleistame albume „A Farewelll to Kings“ yra iš esmės toliau laikomasi tų pačių progressive hard rock tradicijų, tačiau esama ir ryškių pokyčių. Pirma - išplėstas sintezatoriaus naudojimas, antra - dainos tapo dar sudėtingesnės ir dinamiškesnės, trečia - skambesys šiek tiek palengvėjęs. Labiausiai tai jauti dainoje „Xanadu“. Ši daina netgi gana stipriai dvelkia būsimuoju lengvesniu devintojo dešimtmečio periodu. Alex Lifeson šiame albume ėmė eksperimentuoti su dvylikos ir šešių stygų klasikinėmis gitaromis, tuo paįvairindamas muziką. Milžiniškų kūrinių albume „A Farewell to Kings“ nėra. Ilgiausios dainos – tai „Xanadu“ ir „Cygnus X-1“. Jų trukmė yra apie 10-11 minučių, tačiau ir to visiškai užtenka, kad pademonstruotų nemažai naujovių. Viena keisčiausių vietų albume – tai dainos „Cygnus X-1“ įžanga: neįprastas bosinės gitaros skambesys ir po to prisidedantis dar neįprastesnis ritmas skamba tikrai įdomiai. Dar vienas didelis albumo pliusas – tai net dvi labai gražios ir šiltos baladės. „Closer to the Heart“ yra lengvai įsimenama ir jausminga. Ji pelnė didelį populiarumą ir yra dažnai atlikinėjama koncertuose. Visgi man labiau patinka antroji baladė „Madrigal“. Joje vyrauja nepaprastai rami nuotaika. Netgi visiškai nesuprasdamas teksto klausytojas galėtų nesunkiai nuspėti, jog kalbama beviltiškoje padėtyje atsidūrusio žmogaus lūpomis, kuris vis tik nepraranda vilties ir yra optimistas. O šio optimizmo šaltinis, kaip ir visada „Rush“ kūryboje, yra meilė. Sekantį, 1978 metų spalį išleistą albumą „Hemispheres“ galima drąsiai vadinti „A Farewell to Kings“ tęsiniu. Jame vyrauja panašus skambesys, panašios dainų tematikos. Albumą sudaro tik 4 dainos, t.y., mažiau nei bet kuriame kitame albume. Albumas pradedamas gabalu „Cygnus X-1 Book II“, kuris akivaizdžiai parodo, kad bus tęsiamos praeito albumo tradicijos. „Cygnus X-1 Book II“ – tai dar vienas epas ir iki šiol paskutinis „griozdas“ „Rush“ kūryboje. Jame toliau tęsiama istorija, kuri buvo pradėta pasakoti dainoje „Cygnus X-1“. „Cygnus X-1 Book II“ trunka per 18 minučių ir yra sudarytas iš šešių skirtingų dalių. Antras kūrinys „Circumstances“ kietas ir energingas, tačiau nėra išskirtinis nei savo skambesiu, nei kompozicija. Ši daina yra tarsi priminimas, kad „Rush“ vis dar turi energijos ir neatsiriboja nuo klasikinio hardroko. Trečia daina - tai kiek lėtesnis ir melodingesnis kūrinys „The Trees“. Jo pradžia – tai graži akustinė įžanga, kuri pirmą kartą klausant gali sudaryti klaidingą įspūdį, jog ši daina bus dar viena baladė. Albumas užbaigiamas devynių su puse minučių trukmės instrumentalu „La Villa Strangiato“, kuris yra skirstomas į 12 dalių. Pirmoji dalis yra kiek neįprastas flamenko stiliaus akustinės gitaros intro, o toliau seka dar įspūdingesnis vaizdas… Manau, nei kiek nepersistengsiu sakydamas, jog šis intrumentalas yra vienas didžiausių šedevrų ne tik „Rush“ kūryboje, bet ir apskritai visoje roko istorijoje. Jame atsiskleidžia dar didesnis nei anksčiau visų muzikantų virtuoziškumas. Kiekvienas instrumentas atlieka svarbų vaidmenį ir yra nepakeičiamas šioje tobuloje kompozicijoje. „La Villa Strangiato“ puikiai dera nemažai skirtingų, tačiau panašią nuotaiką atitinkančių melodijų, kurios viską nepriekaištingai susieja į vieną puikią visumą ir garbingai užbaigia aštuntojo dešimtmečio „Rush“ kūrybinį periodą. Išaušus naujam dešimtmečiui muzikos pasaulyje įvyko daug permainų. Vietoje nestovėjo ir „Rush“. Į jų muziką ėmė brautis regis ir New Wave stiliaus muzika. Po dviejų metų pertraukos 1980 metų sausio mėnesį pasirodė dar vienas studijinis albumas „Permanent Waves“. Jame vis dar akivaizdus yra hardrokinis pamatas, tačiau vis labiau ir labiau didėja sintezatoriaus įtaka. Panašu, jog „Rush“ buvo stipriai paveikti devintojo dešimtmečio madų (apie tai byloja net sceninio įvaizdžio ir šukuosenų pakitimas), tačiau, deja, muzika tapo tik silpnesnė. Dainos švelnesnio skambesio ir trumpesnės. Tiesa, ne visos jos tokios jau ir trumpos. Štai „Jacob‘s Ladder“ trunka septynias su puse, o „Natural Science“ daugiau nei devynias minutes. Beje, pastarasis gabalas yra netgi laikomas paskutiniuoju kompleksiniu „Rush“ kūriniu, nes jį sudaro trys skirtingos dalys. Švelnumo skambesiui teikia ir kiek pakitusi vokalo maniera. Geddy Lee visiems laikams liovėsi rėkavęs ir apsiribojo ramesniu dainavimu, tuo dar šiek tiek nutolindamas muziką nuo hardroko. Taip pat ilgam laikui imama atsiriboti nuo labai sunkių elektrinės gitaros rifų, kurie praeitame dešimtmetyje atrodė neatskiriami nuo šios grupės muzikos. Kita vertus, „Rush“, nors ir tapo ramesniais, įgavo ir naujo žavesio, naudodami visas šias naujoves ir pakankamai skoningai derindami jas su tradiciniu savo skambesiu. „Rush“ muzika netapo primityvi. Albumas „Permanent Waves“, žinoma, nė iš tolo neprilygsta ankstesniems trims darbams, tačiau klausosi lengvai ir maloniai. Dvi šio albumo dainos („The Spirit Of Radio“ ir „Freewill“) tapo populiarios ir susilaukė nemažos komercinės sėkmės. Ir apskritai, šis „Rush“ prisitaikymas prie pasikeitusių laikų lėmė tai, kad jie ir toliau išlaikė savo populiarumą. Šiuo periodu stipriai pasikeitė ir grupės tekstuose gvildenamos temos. Kūriniuose sumažėjo mokslinės fantastikos vaizdų. Neil Peart ėmė kurti intelektualius tekstus, aptariančius humanitarinius, socialinius, emocinius ir metafizinius pasaulio bei žmonijos aspektus. Paradoksas seka paradoksą. Didžiausia sėkmė visada ateina netikėtai. 1981 metais buvo planuojama išleisti koncertinį albumą, kuris turėtų įrėminti sekančio periodo pabaigą, tačiau paskutinę akimirką netikėtai buvo nutarta neskutėti. „Rush“ grįžo į studiją ir 1981 metų sausio mėnesį išleido dar vieną studijinį albumą - „Moving Pictures“. Nuo jo „Rush“ kūryba iš naujo įgijo pagreitį. „Moving Pictures“ dėka grupė pasiekė savo visų laikų populiarumo zenitą. Buvo parduotas rekordinis įrašų skaičius. Šiame albume iš esmės tęsiama tai, kas pradėta „Permanent Waves“. Kompozicijos pakankamai sudėtingos, tačiau lengvos, švelnios ir neilgos. Na, čia yra ir viena išimtis – gabalas „The Camera Eye“ trunka net 11 minučių. Sunkiojo roko elementai, kaip ir praeitame albume, vis dar gana aiškūs, tačiau šis pasikeitęs, platesnėms masėms priimtinesnis skambesys jau tampa labiau artimas pop-progressive rock stiliui. Nors, žinoma, tik itin paviršutiniško mąstymo žmogus galėtų teigti, jog tuo metu „Rush“ „nupopsėjo“. Pirmoji daina „Tom Sawyer” yra labai keisto ir originalaus skambesio. Joje neįprastai skamba sintezatorius, kuris puikiai dera su bosine gitara. Tiems, kas linkę nuvertinti „Rush“ devintojo dešimtmečio kūrybą, siūlyčiau pažiūrėti bet kokio jų koncerto video, kuriame atliekamas šitas gabalas. Virtuoziškas Geddy Lee grojimas bosu ir klavišiniais beveik vienu metu palieką nemažą įspūdį. Tai, ko gero, pati populiariausia daina visoje grupės istorijoje. Taip pat visiems laikams labai populiarus tapo gabalas „Limelight”. Reikėtų paminėti ir tai, jog į šį albumą yra įtraukta iki šiol paskutinė daina, nusitęsusi ilgiau nei 10 minučių, bei antrasis instrumentalas „YYZ“. „YYZ“ yra linksmesnis ir paprastesnis nei „La Villa Strangiato“, tačiau taip pat tapęs klasika. Įkvėpti neregėtos albumo sėkmės „Rush“ tų pačių metų spalio mėnesį išleido antrąjį savo koncertinį albumą „Exit... Stage Left“, kuris šį kartą jau iš tiesų simbolizuoja grupės populiarumo viršūnę ir tarsi nubrėžia takoskyrą tarp „rokinio“ ir „sintezatoriškojo“ kūrybos periodo. Palengvėjęs skambesys. „Sintezatoriškasis“ periodas (1982 – 1989) Panašiai kaip albumo „2112“ sėkmė paskatino „Rush“ toliau tęsti savo progresyvaus roko erą, taip ir didžiulis „Moving Pictures“ pripažinimas suteikė šiai grupei galimybę užtikrintai įžengti į visiškai naują muzikinę plotmę. Taip 1982 metų rugsėjį gimė albumas „Signals“. Kai iki tol Geddy Lee grojimas sintezatoriumi suteikdavo muzikai tik tam tikrą atspalvį ir atliko daugiau foninio instrumento vaidmenį, tai šiame albume padėtis iš esmės apsivertė aukštyn kojom. Klavišiniai ne šiaip imti naudoti plačiau, tačiau netgi ėmė sudaryti dainų melodinį pagrindą (geriausiais pavyzdžiais galima laikyti gabalus „Subdivisions“ ir „Countdown“), tokiu būdu nustumdami į antrą planą Alex Lifeson elektrinę gitarą. Gitaros rifai tapo paviršutiniški, užgožti. Jos solo partijų nėra visiškai atsisakyta, tačiau šios jau niekuo nebeypatingos ir vos girdimos. Muzika tapo kur kas lengvesnė (nors lengvėjimo tendencija jau buvo juntama nuo „A Farewell to Kings“ ir „Hemispheres“ laikų). Dalis „Rush“ gerbėjų (ypač gitaristai) labai nusivylė šituo stiliaus pasikeitimu, tačiau kita dalis pamėgo ir naujas dainas, o permainas priėmė tolerantiškai. Jungtinėse Valstijose populiariu hitu tapo daina „New World Man”, nors joje ir nebuvo daug eksperimentuojama. Daugiausia netradicinių sprendimų galima aptikti kūriniuose „Digital Man”, „The Weapon” ir „Chemistry“. Jose eksperimentuota su regio, ska ir funk stilių elementais. Albumą įrašinėjant buvo pasikviestas Kanados instrumentalistas Ben Mink. Jis dainoje „Losing It“ sugrojo elektriniu smuiku. Alex Lifeson gitaros tonai ir grojimo stilius taip pat pakito ir tapo artimesniu tuometinių populiarių grupių „The Police“ ir „U2“ skambesiui. Labiausiai dėmesio vertu albumo gabalu laikyčiau „The Analog Kid“, nors jis ir nepasižymi didžiuliu išskirtinumu, o priešingai – yra gana senamadiškas, jo skambesio pagrindą sudaro elektrinė gitara, jos rifai ir solo, kuris yra kone ryškiausias visame albume. Apskritai albumas „Signals“ įnešė nemažai naujovių, tačiau, mano nuomone, yra taip pat ir vienas silpniausių (jei ne pats silpniausias) iki tol darbas „Rush“ kūryboje. Drąsiai keisdami stilių šia kryptimi „Rush“ nebuvo patenkinti savo ilgalaikiu prodiuseriu Terry Brown ir 1983 metais su juo išsiskyrė. 1984 metų balandį išleistas „Grace Under Pressure“ stiliaus prasme buvo tarsi ir „Signals“ tęsinys, tačiau jame yra daug teigiamų permainų. Albume vis dar vyrauja ryškus Geddy Lee klavišinių skambesys, kuris byloja apie tolesnį „sintezatoriškojo“ periodo tęsimą. Šį kartą ir vėl, panašiai kaip albume „A Farewell to Kings“, panaudota daug techninių naujovių (ypač klavišinių srityje). Taip pat atsiranda elektroniniai mušamieji. Taigi grupė toliau progresavo. Nepaisant ryškių pakitimų, Alex Lifeson gitaros vaidmuo iš naujo išaugo. Tai nemažas kontrastas su itin minimalistiniu jo gitaros skambesiu albume „Signals“. Tai parodo, jog „Rush“ ne tik aklai ėjo populiaru modernėjimo keliu, bet ir stengėsi išlaikyti skoningumą bei aukštą muzikos lygį. Ir šitai jiem gerai sekėsi. Dainose „Red Lenses“, „Red Sector A“ ir „The Enemy Within“ puikiai skamba regi akordai bei funk ir New Wave stiliaus muzikos ritmai. Dainos nepalyginamai charakteringesnės ir energingesnės nei praeitame albume. Visi gabalai yra šedevrai. Sunku būtų išskirti pačius vertingiausius. Na, mano mėgiamiausi yra „Afterimage“ ir „Red Sector A“, bet tai visiškai nereiškia, jog kiti yra kuo nors prastesni. Sustiprėjusį „Rush“ skambesį puikiai įprasmina ir stipresni, aštresni tekstai. Jų temos yra gana tamsios, niūros. Neil Peart įtraukė tokius iki tol dar nepaliestus, motyvus, kaip: atominis karas, komunizmas, holokaustas, vidiniai asmens prieštaravimai. Daina „Distant Early Warning“ tapo savotišku protesto prieš branduolinį ginklą himnu. Daugmaž panašios temos nusistovėjo ir vėlesniuose grupės darbuose. Kita vertus, kito tokio niūraus albumo kaip „Grace Under Pressure“ „Rush“ kol kas dar nebuvo išleidę. 1985 metų albumas „Power Windows“ ir 1987 metų „Hold Your Fire“ – tai devintojo dešimtmečio „Rush“ „sintezatoriškojo“ periodo kulminacija. Prodiusuojant Peter‘iui Collins‘ui muzikoje dar ryškesniu tapo daugiasluoksnis Geddy Lee grojimas klavišiniais. Albumas „Power Windows“ iš esmės yra „pastatytas“ ant „Grace Under Pressure“ pamatų, nors jam būdingas sudėtingesnis sekvencijų ir minimalistinis gitaros naudojimas. Alex Lifeson elektrinė gitara tik dainose „The Big Money“, „Grand Designs“, „Middletown Dreams“ ir „Marathon“ vietomis išryškėja kiek labiau. Geriausiomis dainomis laikyčiau „Manhattan Project“ ir „Mystic Rhythms“. Apskritai albumas praeitam neprilygsta. „Hold Your Fire“ – tai pats aukščiausias šitos eros kulminacinis taškas. Tai, ko gero, lengviausias albumas visoje „Rush“ istorijoje (na, nebent su „Signals“ lengvumu galėtų lygintis). Alex Lifeson gitara jame naudojama daugiau fonui. Vertingiausiais gabalais laikyčiau „Time Stant Still“ (šioje dainoje pirmą ir paskutinį kartą Geddy Lee vokalui pritaria vokalistė Aimee Mann) ir „Second Nature“. Gitara gražiausiai skamba dainoje „Open Secret“. Daugelis „Rush“ gerbėjų sutinka, kad šiuose dviejuose albumuose Lifeson‘o muzikinis indėlis buvo gerokai mažesnis nei Lee, kurio didžiausias nuopelnas - neprastos boso partijas ir unikalios sintezatoriaus bei sekvencijos aranžuotės. Penki paskutiniai albumai buvo parduoti kaip platininiai ir netgi dar geriau, o tuo tarpu „Hold Your Fire“ buvo tik auksinis. Tai 1989 metais padėjo grupei apsispręsti pakeisti įrašų kompaniją iš „Polygram“ į „Atlantic“. Taip pat 1989-aisiais (dar prieš įrašų firmos pakeitimą) buvo išleistas trečiasis grupės koncertinis albumas „A Show of Hands“. Į jį yra įtraukti geriausi „sintezatoriškojo“ periodo gabalai. Yra tik viena išimtis – tai sena gera baladė „Closer to the Heart“. „A Show of Hands“ tradiciškai nubrėžė ribą tarp dviejų skirtingų grupės periodų. Šis „sintezatoriškasis“ laikotarpis yra turtingas puikiomis, labai melodingomis kompozicijomis ir tikrai nedaro gėdos grupės kūrybai, tačiau yra visiškai nerekomenduotinas sunkiosios muzikos klausytojams, metalistams bei kitiems gitarų „maniakams“. Artėjimas prie šaknų ir alternatyvusis rokas (1989 – 1997) Likus vos porai mėnesių iki devintojo dešimtmečio pabaigos „Rush“ ir vėl nustebina savo gerbėjus. 1989 metų lapkritį pasirodė albumas „Presto“. Šiame albume grupė labai nutolo nuo savo devintojo dešimtmečio stiliaus. Muzika šiek tiek pasunkėjo. Nuo šio albumo „Rush“ atsisakė sintezatoriaus kaip pagrindinio instrumento. Jis tapo ne toks ryškus ir atliko daugiau fono vaidmenį. Be to, dainose „Red Tide“, „Availabe Light“ ir „Anagram (For Mongo)“ vietoje sintetinių klavišinių jau yra naudojamas pianinas. Skambesio centre ir vėl atsirado Alex Lifeson gitara. Vykdydami šią transformaciją „Rush“ nepatingėjo muziką paįvairinti ir dar keliomis staigmenomis. Pirmas albumo gabalas „Show Don‘t Tell“ – tai funk rock ir pop rock stilių mišinys, daina „Scars“ pasižymi keistu ir sudėtingu ritmu, o „Superconductor“ ryškesniu gitaros skambesiu nei bet kuriame „sintezatoriškojo“ periodo albume. Įsimintiniausias ir mano mėgiamiausias šio albumo gabalas yra „The Pass“. Tęsdami tą pačią tendenciją 1991 metų rugsėjį „Rush“ išleido dar vieną panašaus skambesio albumą „Roll the Bones“. Jam būdingas išplėstas trijų tradicinių instrumentų (gitara, bosas, mušamieji) naudojimas, tačiau dar labiau nei jo pirmtake „Presto“ ignoruojamas sintezatorius. Nors apskritai šis albumas nėra daug nutolęs paprasto pop-roko, tačiau savo kokybe jis nei kiek nenusileidžia ankstesniam darbui, o atvirkščiau – ko gero, jį netgi pralenkia. Jame irgi klausytojui pateikiama tam tikrų netikėtumų. Pavyzdžiui, titulinė daina „Roll the Bones“ turi funk‘o ir net hip-hop‘o elementų (pastarieji ypač netikėti). Albume yra ir pirmas per paskutiniuosius dešimt metų (bei trečias per visą grupės karjerą) instrumentalas „Where's My Thing“. Jame juntami ir džiazo komponentai. Iš šio albumo labiausiai rekomenduočiau pasiklausyti dainas „The Big Wheel“, „Where's My Thing“ ir „Roll the Bones“. Pastaroji veikia itin raminančiai, atpalaiduojančiai ir padeda emociškai atsilaikyti net ir labai sunkiems gyvenimo išbandymams. Dainų tekstuose Neil Peart toliau tęsė humanitarinių ir visuomeninių temų gvildenimą, tačiau šios temos imtos plėtoti labiau apibendrintai, beveik konceptualiai. Daug kuriose dainose iš „Roll the Bones“ nagrinėjama likimo egzistavimo prielaida. Tuo tarpu kai kuriose „Presto“ kūriniuose kalbama apie emocinius žmonių ryšius naudojant mokslinius gamtos fenomenus ir šiaip dangaus vaizdus kaip metaforas. Sekančiame 1993 metų albume „Counterparts“ „Rush“ visiškai atsiribojo nuo tradicinio sintetinio sintezatoriaus skambesio, pakeisdami jį natūralesniu (artimesniu styginiams arba vargonams) skambesiu bei dar labiau sustiprino elektrinės gitaros vaidmenį. Gitara atsidūrė pačiame instrumentuočių centre ir įgijo kur kas daugiau draivo nei turėjo per paskutinius 15 metų. „Stick it Out“ gali būti apskritai laikomas vienu sunkiausių „Rush“ gabalų. Tai puikus alternatyvaus roko, ant kurio tuo metu gan stipriai „pasinešė“ ši grupė, ir grunge stiliaus pavyzdys. Nors tuometiniai „Rush“ buvo ganėtinai nutolę nuo progresyvaus roko, tačiau dainoje „Double Agent“ ir instrumentale „Leave That Thing Alone“ (tai ketvirtasis instrumentinis šios grupės gabalas) šiokių tokių progresyvo savybių yra. Į „Double Agent“ įterpta aiškiai ir suprantamai pasakojama istorija apie žmogaus neviltį ir vidinius nesutarimus. Tuo tarpu pastarasis intrumentalas pasižymi ryškiomis vargoninėmis klavišinių partijomis. Iš šio albumo įspūdingiausiomis dainomis laikyčiau „Double Agent“, „Stick it Out“ ir baladę „Nobody's Hero“. Daugelis muzikinių „Counterparts“ elementų buvo išlaikyti ir 1996 metų rugsėjo mėnesį išleistame albume „Test for Echo“. Panašiai kaip ir jo pirmtake, grupė tęsia savo alternatyvaus hardroko erą. Lifeson‘o ir Lee grojimas daugimaž išliko nepakitęs, tačiau gana aiškiai girdimų modifikacijų Neil Peart grojimo technikoje yra. Taip pat šis albumas turi ir nedidelių progressive rock savybių. Kai kuriose dainose imamasi drąsesnių sprendimų nei būtų galima tikėtis iš eilinės modernaus roko grupės. „Time and Motion“ pasižymi keliais neįprastais pasikartojančiais melodiniais pakitimais ir sunkiu vargonų skambesiu. Dar vienas instrumentinis kūrinėlis „Limbo“ (jau penktasis grupės istorijoje) susideda iš kelių skirtingų ir santykinai kompleksinių muzikinių pasažų. Jie dainoje taip pat yra pasikartojantys. Iš šio albumo rekomenduočiau dainas „Driven“, „Time and Motion“, „Half The World“ ir „Virtuality“. Tarp „Counterparts“ ir „Test for Echo“ išleidimo grupės būgnininkas Neil Peart netinginiavo. Jis atrado ilgametį džiazo būgnininką Freddie Gruber, kuris sutiko padėti Neil‘ui papildyti savo jau ir taip profesionalią grojimo techniką džiazo ir svingo elementais. Įgijęs dar daugiau patirties ir išmokęs naujų triukų Neil‘as visa tai pritaikė albume „Test for Echo“ ir ypač po jo sekusiame koncertiniame ture. Koncertus „Rush“, skirtingai nei anksčiau, pradėdavo be jokios įžangos. Tai leido gyvai atlikti daugiau kūrinių. Taip pat nemažai laisvės suteikė ir pakitusi pasirodymų trukmė: kartais koncertai nusitęsdavo net iki trijų valandų. Koncertus sudarydavo dvi apie 80 minučių trunkančios dalys, tarp kurių būdavo 15 minučių pertrauka. Šitoks koncertų modelis nepakito iki pat dabar. Dideliam fanų džiaugsmui, pirmą kartą koncertavimo istorijoje savo pilnoje sudėtyje buvo gyvai sugrota ilgiausia „Rush“ daina „2112“ (anksčiau ją atliekant kai kurios dalys būdavo praleidžiamos, siekiant sutaupyti laiko). Šis turas buvo milžiniškas ir itin sėkmingas. Visi grupės nariai pasitikėjo savo jėgomis ir buvo optimistiškai nusiteikę dėl tolesnės muzikinės ateities. Deja, šis optimizmas staiga visiškai išgaravo, kai Neil Peart gyvenimą sukrėtė siaubinga katastrofa...Pertrauka ir sugrįžimas su nauja jėga (1997 – dabar) 1997 metų rugpjūčio mėnesį auto-katastrofoje žuvo Neil Peart duktė Selena. Bet kokia muzikinė veikla buvo atidėta neribotam laikui. Ant plauko pakibo grupės ateitis. Tačiau, kaip sakoma, nelaimės po vieną nevaikšto. Tokia taisyklė pasiteisino ir šįsyk. 1998-ųjų birželį, nepraėjus nė metam po dukters netekties, Neil‘as neteko ir žmonos. Ji mirė nuo vėžio. Norėdamas apsivalyti po šio sukrėtimo Neil‘as ėmė motociklu keliauti po Šiaurės Ameriką. Vėliau šias savo keliones jis aprašė knygoje „Ghost Rider: Travels on the Healing Road”. Tuo metu, ko gero, nei vienas „Rush“ narys net nebūtų pamanęs, jog ši grupės iš naujo atsikurs ir vėl taps aktyvi. 1998 metais buvo išleistas trigubas koncertinis albumas, kuris (kaip tuo metu atrodė) reiškė jau nebe naujo periodo pradžia, o galutinį tašką grupės istorijoje. Praėjus maždaug dviem gedulo metam padėtis ėmė taisytis. 2000-ųjų rugsėjį Neil’as vedė fotografę Carrie Nuttfall ir ėmė iš naujo atstatinėti savo gyvenimą, o lapkričio mėnesį Geddy Lee išleido solinį albumą „My Favourite Headache”. Didžiulė palaima „Rush“’ų fanams, kurie labai nerimavo dėl grupės ateities, buvo 2001 metų pradžioje paskelbtas Neil Peart nutarimas tęsti muzikanto karjerą. Taigi 2001 metais „Rush“ vėl grįžo į studiją ir buvo pradėti naujojo albumo įrašai. 2002 metų gegužę pasirodęs „Vapor Trails” buvo malonus siurprizas „Rush“ gerbėjams. Visų pirma, dėl to, kad šis albumas apskritai BUVO išleistas ir tokiu būdu grupė išsikapstė iš krizės. O visų antra, dėl gana kokybiško albumo turinio. „Rush“ sugrįžo su nauja jėga. Albumas pradedamas šokiruojančiai greitu ir energingu gabalu „One Little Victory“, kuris iškart prikausto dėmesį ir verčia klausytis toliau. Ši daina yra tokia smarki ir sunki, kad stiliumi netgi labai priartėja prie heavy metal. Apskritai albumas pasižymi gana sunkiu ir moderniu skambesiu, bet yra ir kažkuo artimas senajai „Rush“ kūrybai. Nors jo pagrindą sudaro modernus sunkusis rokas, tačiau yra ir tam tikras progresyvo aromatas. „Vapor Trails“ - tai pirmasis „Rush“ albumas, nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios, kuriame visiškai nėra nei sintezatoriaus, nei vargonų, nei jokių kitų klavišinių. Absoliučiame instrumentinio skambesio centre be konkurencijos atsiduria Alex Lifeson gitara, nors tradicinių solo partijų ji beveik ir negroja. Kita vertus, iki tobulybės šiam albumui toloka. Pagrindinis jo minusas - labai ilga trukmė. Aš nemanau, kad norint pažymėti savo pergalingą atgimimą būtina išleisti ilgiausią visoje diskografijoje albumą. Pirma albumo pusė nepriekaištinga. Pirmieji keturi gabalai yra beveik šedevrai, o ir penktasis neprastas. Tačiau vėliau ima vis kartotis tie patys motyvai ir klausant laikas ima slinkti vis lėčiau. Albume per daug niekuo iš esmės neišsiskiriančių dainų. Stipriausiais kūriniais laikyčiau „Peaceable Kingdom“, „Ghost Rider“ ir, žinoma, „One Little Victory“. Dainų tekstuose dominuoja ryškūs kontrastai tarp šilto optimizmo ir ledinio beviltiškumo jausmo. Ko gero, būtent kontrastinga Neil Peart gyvenimo patirtis ir nulėmė tokią nuotaiką. Pasak grupės, „Vapor Trails“ įrašinėjimas buvo labai sunkus darbas, užtrukęs net 14 mėnesių (t.y., ilgiau nei bet kurio ankstesnio albumo). Išleidę albumą „Rush“ pradėjo pirmąjį per pastaruosius šešerius metus koncertinį turą. Po šio turo 2003 metų spalio mėnesį buvo išleistas trigubas koncertinis albumas ir dvigubas DVD „„Rush“ in Rio“. Tai yra pilnas koncertinis įrašas iš paskutinės šio „Rush“ turo nakties, koncertuojant Rio de Žaneire, Brazilijoje. Tame pasirodyme „Rush“ grojo antrai pagal žmonių skaičių miniai gyvenime. Buvo susirinkę apie 40 000 žiūrovų. Tuo tarpu pats didžiausias koncertas šiuo atžvilgiu įvyko dieną prieš tai San Paule. Į jį susigrūdo net 60 000 gerbėjų. Visa tai lydėjęs DVD 2004 metais pelnė grupei „Junonos apdovanojimą“ dėl geriausiai atpažįstamos grupės, direktoriaus ir prodiuserio. Taip pat Neil Peart būgnų solo „O' Baterista” buvo nominuota “Grammy apdovanojimu” kaip geriausias roko instrumentinis pasirodymas. 2004 metais minėdami pirmojo albumo trisdešimtmetį „Rush“ nutarė ką nors išleisti, tačiau nenorėjo apsiriboti koncertiniu albumu arba dainų rinktine, o įrašinėti naują albumą nebuvo pakankamai laiko. Taigi buvo nutarta išleisti studijinį mini koverių albumą, kuris buvo pavadintas „Feedback“. Šiame albume „Rush“ atliko „Cream“, „The Who“, „The Yardbirds“, „Love“ ir kitų savo jaunystės grupių koverius. Pasak pačių „Rush“, būtent šios grupės suteikė jiems didžiausią įkvėpimą ir davė viskam pradžią. Šis darbelis itin kontrastuoja su moderniuoju „Vapor Trails“, nes buvo įrašytas labai greitai (per kelias savaites). „Feedback“ yra trumpas (mažiau nei pusvalandžio trukmės) ir energingas albumas. Jį klausyti visiškai nėra nuobodu. Ypač gerai skamba Eddie Cochran koveris „Summertime Blues“, „The Who“ „The Seeker“ ir „Cream“ „Crossroads“. Panašu, kad būtent „Feedback“ įrašinėjimas suteikė „Rush“ didžiausią įkvėpimą dar vienam kūrybiniam darbui. 2007 metų gegužes 1 dieną išleistas „Snakes and Arrows“ nėra toks modernus kaip „Vapor Trails“, o priešingai – jis stiliumi labai priartėjęs prie senųjų aštuntojo dešimtmečio progresyvaus hardroko eros dainų skambesio. Jame ir vėl grąžinami tradiciniai gitaros solo. O tai, mano nuomone, yra didelis pliusas. Į jį įtraukti net 3 puikūs intrumentalai. Šis albumas kur kas įdomesnis ir energingesnis už „Vapor Trails“. Jame skambančios melodijos ryškesnės, nuotaikingesnės ir daugiau skiriasi tarpusavyje. Dainos kiek įmantresnių kompozicijų. „Snakes and Arrows“ pateikia daugiau malonių staigmenį nei „Vapor Trails“. Aš šį darbelį laikau geriausiu „Rush“ albumu nuo pat „Grace Under Pressure“ ir sunkiausiu nuo pat „2112“ laikų. Mano labiausiai pamėgtos dainos yra „Far Cry“, „Armor and Sword“, „Spindrift“, „The Way The Wind Blows“ ir „Faithless“. Iš šio ypatingai sėkmingo darbo matyti, jog „Rush“ vis dar turi nemažai kūrybinės potencijos ir moka ją tinkamai pademonstruoti. Apibendrinimas Per daugiau nei 30 metų trukusį „Rush“ kūrybinį laikotarpį jų muzika keitėsi itin daug kartų. Sėkmingi eksperimentai pavertė šios grupės diskografiją didžiuliu margumynu, kuriame praktiškai kiekvienas gali atsirinkti bent kažką sau priimtino. Matyt, todėl jie ir turi taip daug gerbėjų. Eksperimentuota su daug įvairių stilių, instrumentų bei techninių muzikos naujovių. „Rush“ niekad nebuvo konservatyvi grupė, kuri tik stengiasi išlaikyti savo tradicinį skambesį. Taip, tradicinis „Rush“ skambesys išliko nuo pat pradžių iki pat dabar, bet visgi albumai yra tokie skirtingi, kad gali patenkinti itin įvairių skonių publiką. Neišskiriama šitų trijų muzikantų draugystė per visus šiuos metus neleido grupei iširti. Nuolatiniai pokyčiai muzikoje nulėmė didelį fanų bei kritikų nuomonių išsiskyrimą. „Rush“ galima mylėti, galima jų ir nekęsti, tačiau kiekvienas, kuris nors kiek nusimano apie muziką, turėtų pripažinti didžiulį šių muzikantų talentą, profesionalumą bei įtakingumą.