Mokslo amžius nepaaiškino mūsų Visatos racionaliuoju požiūriu. Taigi, magijos galia palaipsniui išaugo iš mūsų sąmoningų protų kad apimt neapimąjį... Mūsų žymiausi mokslininkai nenoriai pripažino, kad žmonija yra niekas kitas, kaip tik keli milijardai sėdinčių ant saulės sistemos plūduriuojančio gabalo padarų, kuris plaukioja erdvėje. Magija yra menas įtakoti įvykių eigą intervencijos tarp dvasinių jėgų bei kitų okultinių priemonių būdu. Anot [mokslinio fantasto] Arthur C. Clarke, bet kurios pakankamai pažangios technologijos yra neatskiriamos nuo magijos. Ankstyvosios civilizacijos žmonės dažnai supainiodavo/neatskirdavo, jog nepaaiškinamas pasaulis aplink juos yra magija. Rupertas Sheldrake savo knygoje "Septyni eksperimentai, kurie galėtų pakeisti pasaulį" nurodė, kad mokslininkų požiūris į eksperimentus daro įtakos eksperimentų rezultatams. Neegzistuoja tokio dalyko, kaip tam tikra neginčytina mokslo tiesa, ir tokiu būdu iracionalumas siejamas su magija yra labai svarbi mūsų racionalaus pasaulio dalis. Werner Heizenberg, pirmaujantis 20-ojo amžiaus fizikas, pareiškė, jog masė [kaip terminas] yra fizikinė energijos interpretacija. Religinės organizacijos [dažniausiai] suprantančios magijos galią, ir todėl jų buvo monopolizuotas antgamtiškumo suvokimas/interpretacija - tam, kad kontroliuotų žmogaus protą. Visata kaip visuma yra daugiau nei nepaaiškinama. Tik 20-ojo amžiaus pabaigoje Romos katalikų bažnyčia pripažino, kad didysis mistikas/spėjikas Galilėjo Galilei realiai buvo teisus. Antrasis tūkstantmetis jau atėjo į pabaigą. Mokslininkai turi pripažinti, jog visata yra magiška.