Žaižaruojantis kraujas

rositara

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2013m. Spalio 3d. 02:53

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Tobulybės jausmas. Kai viskas puiku, viskas tobula ir žmogui atrodo, kad niekada nebus geriau. Tai yra pats blogiausias dalykas. Po tobulybės jausmo ateina mirtis. Aš bijau jaustis tobulai. Bijau. Iš karto matau jo veidą. O jis buvo laiminga. Tą paskutinę dieną. Aš bijau. Bijojau ir kai man paskambino, kai sužinojau. Jos nebėra. Mačiau, kad jis laimingas. Aš mačiau. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis kybo. Toks laimingas. Aš net pavydėjau. Taip ir nesupratau, kodėl jis tai padarė. Bet dabar suvokiu, kad jis pajautė tobulumą. Tą uždraustą vaisių. Aš noriu būti laiminga, bet bijau. O gal aš viską tik įsivaizdavau? Gal jis pajautė palengvėjimą po to nevykusio gyvenimo? Gal. Norėčiau jo to paklausti. Šiandien buvau prie jo kapo. Klausiau, bet niekas neatsakė. Ir viskas. Nesąmonė. Ji puolė rašyti…

<<<<<....kas atsitinka, kai miršti? Ar tikrai nukeliauji į kažkokią vietą, o gal tik išnyksti. O kai išnyksti aplinkui juoda ir baisu? Tuomet tau baisu. Pareik mano ir, kai pabusiu, gulėk šalia ir žiūrėk į mane. Visai taip, kaip darydavai anksčiau.
Žinai, man patinka rašyti ir galvoti, kad tu viską matai. Tiesiog negaliu. Kad tu žinotum, kaip mane erzina tie kvaili klausimai ,,kaip tu laikais?'', nes niekas iš tiesų nenori manęs išklausyti. Jiems visiems užtenka savų bėdų. Mane žudo tie bereikšmiai klausimai. Baigiu išnaudoti popierių. Bijau, kad nebegalėsiu sustoti rašyti, jei tik peržengsiu tą ribą. Ribą, kurios nematau ir nepastebėsiu. Pereisiu ir tuomet išprotėsiu. Aš rašau ir nežinau, ką su tais lapais daryti. Juk mirtis neturi adreso. O gal? Jaučiu tuštumą. Kai matau mielas poreles, o aš einu viena. Kai girdžiu juoką, o aš nebemoku juoktis. Kas iš manęs liko? Aš jaučiuosi, kaip iškamša, kurios vudų lėlę amžinai bado. Tai skauda. Skausmas - vienintelis primena, kad aš gyva, bet aš nebegyvenu. Šiandien aš valgiau pietus. Ar tu manimi didžiuojiesi? Ar didžiuojiesi, Ali?
Kitą kartą viskas bus kitaip. Prižadu. Pasaulis nesisuks į kitą pusę, bet mes būsim kitokie ir viskas pasikeis. Net jei ir grįšim į tą pačią vietą, viskas bus kitaip. Ir tai bus priežastis atsikelti, nusipurtyti dulkes, ieškoti atleidimo ir galimybės susitaikyti ir vėl bandyti iš naujo. Bandyti sutinkant su taisyklėmis. Sutikdamas su bet kuo, kas yra mažesnis už didybę, kuriai buvo sukurtas.....>>>>>

Kietai suspaudžiau akis, įtempiau kiekvieną raumenį ir nekvėpavau, mintyse matydama ramią pievą. Kaskart, kai prisimindavau ką šlykštaus, taip darydavau ir skaičiuodavau, kiek sekundžių ištempsiu. Visas kraujas sutekėdavo į raumenis ir smegenys pakankamai apsvaigdavo, kad nebegalvočiau apie tai, ko man nereikia. Po 60 sekundžių dažnai visai apsvaigdavau ir įkvėpdavau, bet dabar kažkas keitėsi, aš tiksliai žinojau, kas pasikeitė, bet negalėjau to įvardyti. Namie įsivyravo tyla.
Apsigaubus rankšluosčiu parėjau į savo kambarį. Negalėjau jo atpažinti - visi daiktai išmėtyti ant grindų ir atidarytas langas. Kai kurie rūbai mėtėsi sniego pusnyse. Giliai įkvėpiau. Kito ir nebuvo galima tikėtis. Visad taip. Lėtai ir giliai kvėpuodama tvarkiausi. Baigus savo kambarį sutvarkiau ir virtuvę. Aplink tebebuvo tyla, nuėjau miegoti. Užsimerkiau, bet mintyse dar regėjau šį rytą. Tai buvo klaida. Porą minučių nekvėpavus užmigau. Tėvai grįžo nusiraminę ir nebekreipė į mane dėmesio. Taip ir gyvenau. Diena iš dienos. Ir būtų negarbinga atsigauti, kai nieko nebėra. Kai visi išnyko ne savo noru. Išties, ši tragedija palietė kiekvieną šeimą ir atskirą žmogų. Net jei nuspręsčiau bendrauti, neturėčiau su kuo. Daugiau nei pusė mano bendraamžių tiesiog užsisklendė savyje, kaltindami nežinia ką ir dėl ko, dar kiti išvyko pradėti naują gyvenimą ir pamiršti viską. Bet ar tai įmanoma? Nemanau, viskas per daug sudėtinga. Ir tas įvykis mus pakeitė visam gyvenimui. Niekas neprasidės iš naujo. Viskas tik baigsis. Be jokių išlygų ir likimo iškrėstų nesąmonių. Net ir tuose fatumo lygmenyse, kuriuose be jo paties daugiau niekas neegzistuoja. Ne todėl, kad mes jo nebegalime nulemti, o atvirkščiai. Mes galime jį nulemti ir to nedarome, nes bijome pasekmių, kratomės bet kokio jausmo panašaus į tai, ką vadiname atsakomybe.

2013m. Spalio 3d. 02:53

rositara / Tyla, kuri per garsi  2013 m. birželio 1 d.