Dar matyti dangus, už tavo žiūronų
Dar atspindi žvaigždes: Vegą ir Liūtą
Dar atrodo esi, taip tikrai, kad atrodo
Jog nubusi sniege ir nakties lyg nebūta

Lyg nebūta žiemos, čia lyg amžinas “aušta”
Lyg ruduo, bet lyg dar šienpjovių neateita
Tik nubėgta ugnies į pamirštą aukštą
Paukščių taku, paskui degančią fleitą

Dar laikrodžiai muša, dar kartojasi kelias
Dar atsimena Motinos, dievas dar myli
Dar veidrodžiuos šoka, tos pačios ugnelės
Dar pučia pro langą, dar skaudą mažylį

Dar obuolius vogti visai geras metas
Dar gyvas žmogus, kuris ranką paduoda
Dar užkastas smėlio dėžutėj sekretas
Dar aiškiai pramintas takas į sodą

Dar upė rami, dar už posukio laukia
Dar skraidančios lėkštės virš laužo matyti
Dar kvepia kava, arbata dar pritraukia
Dar kvepia šis vėjas, prieš pradedant lyti

Dar atrodo randi, tai ko ieškai kišenėj
Dar yra ko ilgėtis, kai griaustinis nudunda
Dar sušildo mėnulis ir gulintys žemėj
Dar yra su tavim, dar paskutinę sekundę