
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
taip. puikus jausmas, kai pradedi save formuoti. stengiesi stengiesi palikti tik gerą ir išmesti visus blogus įpročius, visus idiotizmus, sukauptus per klaidą, o gal anksčiau laikytus privalumais. o paskui staiga tik - šast! - ir visi pamato tavo tikrąjį veidą. lieka tik keiktis ir sakyti, jog buvai girtas. o ar buvai. ar buvai? nė velnio. ir tie, kurie tai žino, ims tave niekinti. ne už tai, kas esi, o už tai, kad stengiesi būti kažkuo kitu. paskui dar truputį, tik šiek tiek ir teks keisti draugus, pažįstamus, gyvenamąją vietą... mane. tuos kuriuos myli? labas rytas. nežinau, ar prisimeni mane iš po vakar. mes stovėjome. paskui prisėdome ir sėdėjome lėtai mąstydami, nes mąstymas visada toks lėtas, kai “aplinkui“ mažumą svyruoja, o širdis sunki tarsi batai, kai neši juos, sumazgytais raišteliais, pasikabinęs ant kaklo, kad nesušlaptų. paskui tu prasižiojai, lyg mėgindamas atsiprašyti ir pabėgti, bet tik kaukštelėjai dantimis ir likai sėdėti šalia. labas rytas. ar prisimeni? paskui, kai jau buvo gerai po vidurnakčio, tiksliau kelios valandos iki švytimo, tobulo ir vientiso, tu užsirūkei. o po to. kai baigė smilkti. tada aš jau beveik miegojau, pasirėmusi į tavo petį, nes jis buvo toks šiltas ir man atrodė, kad beveik toks pat minkštas kaip pagalvė. tada paklausei ar patogu, o dar po akimirkos mes jau gulėjom ir gulėjom ilgai ilgai, gal dvidešimt penkias minutes, kol atėjo k. ir pasiūlė parvežti mane namo. o aš žinojau, kad namuose nieko nebus, kad mano katinas paėdęs miegos kanapos kampe ir man buvo taip linksma. atsimeni? k. tikriausiai pamanė, kad man prasidėjo isterija ir paliko mus. paskui ilgai ėjome pėsčiomis, kol sušalo pėdos ir paraudo akys, nes švito, o tu atsisakei dairytis, tik žiūrėjai tiesiai į saulę, kylančią horizonte. kelis kartus suklupai. o gal ir per švelniai pasakyta, bet nesvarbu. mes ėjome beveik tiesiai į vakarus, tau atkakliai atsukus jiems nugarą, man juokiantis ir vapaliojant kažką apie ateivius ir jų apsireiškimą kunigui juodkrantėje. atsimeni? paskui paskambinom s. ir jis mus paėmė riebiai keikdamas savo padėtį ir rytinius miego trupinius. žinant, kad miegi iki pietų, s., turi man atleisti. tai juokinga. gal net juokingiau už kilometrus, kuriuos sukorėme vakar. ne ant debesų. tiek aš dar nesuskystėjau, nors pasidariau tikra palaida bala. tikriausiai vasara kalta. taip gera, kad ji baigiasi. ruduo - geriausias metų laikas ir mes tai žinome. gersim romą su šlakeliu arbatos, sėdėdami ant mano palangės. jei ją priklijuos iki spalio pradžios, žinoma ![]() o jei pasakysiu, kad myliu g., ar tu patikėsi? nea? tada nesvarbu. nes aš ir pati nežinau, kaip galima pamilti žmogų, krečiantį pelenus tau į plaukus. galbūt aš jam per gera. galbūt per kvaila. galbūt k. teisus. galbūt palangė bus, o mano vakarykščiai juoko priepuoliai praeis be didesnių pasekmių. aha. bus matyt. tik išgerk pieną, nes jis baigia ryt galiot, o pripirko jo tonas. net jei tai būtų paskutinis mano noras. (kai kalbėjom apie rygą man nebuvo linksma. tu parašei testamentą? ar parašei? žinok, aš noriu tavo bordinės sofos ![]() |
![]() |
![]() ![]() |
2006 m. rugpjūčio 22 d. 20:06:27
____________________
Kopijuoti be autoriaus sutikimo draudžiama. Rimtai.