2020
Bon Jovi

Liūdna. Neduočiau ir 5 turbūt. Nesitikėjau tokio posūkio į country. Story of Love ir Blood In The Water dar klausomos, bet kitos nelimpa ir viskas. Tai ne tie Bon Jovi, dėl kurių trenkiausi į Taliną, tai ne tie BJ, kuriuos pamėgau oi, kaip seniai... Neliko energijos. Neliko jėgos. Prisimenu, kaip grįždami iš koncerto chebra klausė... ooo, taip – It's My Life. Jau tada pagalvojau, kad OK, daina visai šviežia, tik 2000-ųjų... po to mintis – oh, wait. 2000-ieji prieš 19 metų buvo... O daina tapo jų naująja vizitine kortele (mano manymu, po Bad Medicine, You Give Love A Bad Name, Livin' On A Prayer ir kitų iš turbūt New Jersey laikų). Po to buvo, be abejo,  Bed Of Roses ir Always, buvo We Weren't Born To Follow ir netgi beveik visas Burning Bridges. Nebepamenu, turbūt kažkas iš radijo DJ sakė, kad Jonas paseno ir mėgaujasi ramybe sėdėdamas supamajame krėsle ir brazgindamas gitarą country ritmu. Nu nelimpa man tai, ir liūdna, kad nieko sau padaryt negaliu. Būdavo, sulaukiu Spotify naujienų, automatiškai pridedu prie mėgstamų ir ramiai sau gyvenu  Šitam pirmajam Like neuždėjau. Deja, ir nebeuždėsiu.

8,5 / 10 - geras albumas.