Born Again
Black Sabbath

Pagaliau atsispiriu nuo Ozzio eros ir einu prie kitų albumų vertinimo. Perklausiau du Dio eros albumus, bet po to dar įsijungiau Born Again ir mane Born Again iš naujo iškabino, lyg būčiau anksčiau jo negirdėjęs. Ir jei puikiai žinomas albumas tau, po tam tikros pertraukos, vėl skamba šviežiai, čia yra labai geras ženklas, kokybės ir originalumo ženklas. 

Nelabai pažįstu vėlesnės BS diskografijos, bet šis albumas yra labai tamsus. Tas bosinis ir kiek atmosferiškas garsas, sukombinuotas su gan suplota produkcija (kuria neva visi BS nariai buvo pasibaisėję, bet jau buvo šaukštai po pietų, jau albumas buvo paleistas į leidybą) netgi dvelkia pirmykščiu juodmetaliu. Galbūt grupės nariai buvo girdėję, ką 1981-aisiais pradėjo išdarinėti Venom, ir buvo įkvėpti. O galbūt jiems taip gavosi savaime ir šis albumas turėjo kažkokios įtakos vėlesnėms juodmetalio kartoms. Tiesa, nemanau, kad čia vertėtų Black Sabbath liaupsinti dar vieno žanro išradimu – manau, kad prie heavy, doom ir progressive metalo šakų BS prisidėjo tikrai ženkliau, o čia tik asociacijos, be to, Venom aplenkė šį albumą gerais dviem metais. 

Bet gal net įdomiau ne ta tamsiai heavy albumo stilistika. Šis albumas yra visiškas dicking around. Gillan'as pats reflektavo, jog jo laikas Black Sabbath buvo tiesiog vienas didelis vakarėlis ir buvo visiška kūrybinė laisvė. Tas jaučiasi tekstų kūryboje (prie ko Gillan'as smarkiai prisidėjo, skirtingai nuo ankstesnės Butler'io tekstų rašymo tradicijos), tas dar labiau jaučiasi jo eksperimentinėje vokalo manieroje. Jis čia klykauja ir stūgauja daugiau negu bet kada Deep Purple sudėtyje. Aš kolegoms dažnai Gillan'ą miniu kaip vieną mėgstamiausių savo vokalistų ir dažnai kaip pavyzdį jo talentams pailiustruoti naudoju šį albumą. Ir ne tik Gillan'as eksperimentuoja, Toniui šitos tamsios muzikinės paletės irgi yra kažkas naujo. Bill'o būgnavimas irgi kitoks negu įprastai – jis čia labiau matematinis ir greitas (net lėtose albumo dainose gali išgirsti crazy snare-roll'ų) lyginant su kiek laisvesnės formos priėjimais Ozzio eros albumuose. Galbūt man senesnis Bill'as patinka truputį labiau, bet tai įdomu, tai skamba kitaip. 

Ir turbūt mano mėgstamiausias pliusas apie šį albumą yra tai, kad jis, nepaisant plokščios produkcijos, turi gan atmosferišką ir apgalvotą garso paletę, ypač pirmojoje albumo pusėje, kur tarp didelių dainų inkliuzuojasi tokie mistiniai pragrojimai kaip Stonehenge ir The Dark – tai labai veiksmingos interliudijos tarp dainų, solidizuojančios visą albumo atmosferą. Stonehenge perėjimas į Disturbing The Priest visiškas šoko aktas, labai tinka šiam albumui. Priminė man žymųjį šoko aktą Van der Graaf Generator dainoje White Hammer, kaip iš niekur užgriaudžia ta finalinė sekcija su kornetu. Galbūt daugiau tokios natūralios ir sklandžios garsinės tekstūros pasigendu antrojoje albumo pusėje, kuri labiau skamba kaip keturių atskirų dainų kolekcija. 

Šiame albume nėra silpnų kompozicijų, mano akimis. Net produkcija neužmuša dainų gėrio. Mano mėgstamiausia daina nuo seno yra Hot Line, būtent per ją aš atradau šį albumą. Aš ją pernai išnarpliojau ir pateikiau analizę dainos profilyje, tad labai daug nesikartosiu, bet tai be galo vežantis kūrinys su nuostabiu Gillan'o performansu, ausį traukiančiu boso garsu ir nuostabiais kietais Ward'o pragrojimais. Esu skaitęs internetines diskusijas, kad Born Again daugelio fanų nemėgstamas dėl kvailų tekstų, ir Hot Line yra minima tam kontekste gan dažnai, bet man tokios diskusijos atrodo kiek snobiškos – tai gan normalus rokenroliškas, netgi kiek vaizdingesnis negu vidutiniškai tekstas. Stonehenge / Disturbing The Priest duetą labai myliu, Stonehenge ambientinė garsų paletė su sporadiškais boso akordais yra visiška magija ir tada ta šoko terapija pereinant į Disturbing The Priest, kur Gillan'o klyksmai tikrai kiek disturbing, bet aš į tą dainą žiūriu kaip į masinę hiperbolę – norėta kiek daugiau išspausti iš to „sutrukdymo kunigui vesti pamaldas“, hiperbolizuoti iki tiek, kad daina skambėtų kaip portalas į pragarą (ir tai visai pavyko, man atrodo). Zero The Hero irgi nuostabi daina, net stebiuosi, kad ji music'e turi mažiau patiktukų už kitas albumo dainas, nes ji dažnai pabrėžiama kaip ašinė albumo kompozicija. Lėta, bet riebi ir užtikrinta rifada su atmosferiniais užpildais. Jei nepatinka Gillan'o klyksmai, tai ši daina yra bene geriausias jo atlikimas savame registre, labai užtikrintai skambantis vokalas. 

Trashed ir Digital Bitch yra truputį primityvesni sunkaus metalo numeriai, bet simpatiški dėl savo greito energingumo. Gillan'as, mano manymu, daug geriau negu Dio tvarkosi su tartimi greitose dainose, man jo maniera patinka labiau. Born Again yra gan graži ir lėta baladė. Ir vėl Gillan'o balsas man yra žavingiausias dainos elementas, čia yra jo Child in Time šiame albume. Keep It Warm irgi smagi daina uždarymui, turi labai simpatišką įsimintiną rifą ir boso partiją (ypač instrumentinėje sekcijoje), o iš vokalo perspektyvos tai skamba beveik kaip dar viena baladė.

Kaip jau supratote iš viso prieš tai ėjusio aprašymo, man šiame albume žvaigžde labiausiai norisi deleguoti Ian'ą Gillan'ą, nors ir kiti Black Sabbath nariai čia groja puikiai. Albumą neabejodamas vertinu 10 balų. Man jis bene niekuo nenusileidžia mano mėgstamiems Ozzio eros albumams kaip Paranoid ar Sabbath Bloody Sabbath. Tik neprilygsta mano totaliam favoritui Sabotage. 

Nesinorėtų kažkaip išskirti  išimtinai Gilaną,manau,jog bendras darbas visų muzikatų atliktas 10

Gillano vokalas tik Deep Purple šaknis - muzika šiaip ar taip yra Sabbatiška.

Puikus albumas. Mėgstamiausias "neOzio" laikų albumas. Gillan'o vokalas daug duoda. Puikūs rifai, puikios dainos. Labiausiai mėgstu Hot Line... Puikus

geras albumas,bet tai ne Sabbath,o daugiau Purple.