Technical Ecstasy
Black Sabbath

Kadangi prieš porą mėnesių nusiprikau Technical Ecstasy CD formate ir jau ne vieną kartą prasukau, tai dabar jaučiuos pribrendęs suformuoti labiau sufokusuotą albumo vertinimą. Nuo mano pernykščio komentaro niekas iš esmės nepasikeitė: Technical Ecstasy yra nuostabus albumas. Nežinau, ar pats mėgstamiausias Sabbath darbas, man visuomet tame labiausiai klausomų ir man artimų albumų puode verda ir Sabotage, ir Sabbath Bloody Sabbath, ir Vol. 4, ir netgi Never Say Die!, bet kaip ir minėjau – man patinka, kiek labai BS yra išsilaisvinę formos atžvilgiu lyginant su jų klasikiniu heavy metal iš Paranoid / Master of Reality laikų. Beje, čia net nelabai yra tokios dainos, kuri primintų Iron Man ar tai Children of the Grave ar tą pačią Black Sabbath – vietoj tamsios, bene doom'iškos atmosferos turime arba greitą kapotą rokenrolą (Back Street Kids), arba flirtavimą su progroku (Dirty Women ir kažkokiu laipsniu You Won't Change Me), arba išėjimą iki bugio vandenų (Rock N Roll Doctor bei kai kurie elementai Gypsy dainoje), arba visai link pop nuvinguriuojančias balades (It's Alright ir žavinga simfoninė baladė She's Gone). Galbūt arčiausiai to klasikinio Sabbath garso yra All Moving Parts (Stand Still), bet ir šioji turi netikėtai daug boso ir būgnų ekstravaganzos, ne tiek būdingos ankstesniuose Sabbath darbuose. Taigi, dievinu ši platų skambesių spektrą albume. 

Toliau produkcijos aspektas. Taip, yra kažkiek abrazyvo ausims šiame albume, gitara galbūt gali skambėti kiek trikdančiai, ypač jei ausis labiau įpratus prie duslesnio, žemiškesnio klasikinio Iommi gitaros garso. Galbūt ne visi būgnų garso elementai patinka (pvz, hi-hat'o garsas It's Alright break'o dalyje). Iš kitos pusės, atskirtis tarp instrumentų yra absoliučiai nuostabi: bosas albume aiškus (ir ypač žiba antroje albumo pusėje), gitara aiški, būgnai ir vokalas mikse yra labai savose vietose ir galiausiai Woodroffe'o klavišai gerai įsipaišo į visą muzikinį tekstūrą (jūs tik paklausykit jo vargonų You Won't Change Me dainoje). Nežinau, gal aš čia tiesiog užsiroviau ant lossless bias (ypač kadangi Technical Ecstasy yra vienintelis BS albumas, kurį turiu CD formatu), bet net klausantis Spotify kyla panašios mintys, kad nepaisant visos kritikos šiam albumui dėl produkcijos, jis vis tiek skamba puikiai, gal net puikiau už kai kuriuos labiau pripažintus Sabbath albumus.

Didžiausia albumo žvaigždė: Tony Iommi. Ne tik dėl to, jog čia, kalbant apie muzikos komponavimo indėlį, yra beveik jo solo albumas. Jis su gitara tiesiog taško, jo soluotės nuostabios, ypač You Won't Change Me, Gypsy ir Dirty Women dainose. Geezer'is ir Bill'as irgi savo elemente. Ozzis irgi momentais sužiba, ypač sentimentalesnėse dainose (įstrigo jo balsas You Won't Change Me ir She's Gone dainose). Dar jo tie du vokaliniai režimai Dirty Women yra įdomus dalykas. 

Blogų dainų albume nėra. Vienintelė, su kuria sunkiai susigyvenu, yra It's Alright. Nors ta truputį pop kanonus labiau atitinkanti melodija ir aranžuotė savotiškai įdomi, bet Ward'as nėra geras vokalistas, atsiprašant. Bent jau to neparodo šioje dainoje. Likusios septynios: nuostabios. Mano mėgstamiausios: You Won't Change Me ir ypač Dirty Women, kurią, kaip minėjau individualiame komentare prie jos, reikia įtraukti į visus įmanomus sunkiojo roko / metalo geriausių dainų topus už visą jos kompozicinę išmonę ir Iommi guitar hero performansus. 

Iš šitų komentarų man plaukia tik viena logiška skaitinė apibendrinamoji išraiška: 10/10. Dabar eisiu dar kokis penkis ar gal net aštuonis Black Sabbath albumus įvertinti 10-uku 

O, turim dar vieną diskusijų objektą, dėl kurio turim aiškų nesutarimą. Tiesa, aš Technical Ecstasy ir Never Say Die! klausimu visada buvau mažumoje – man siaubingai patinka šie du albumai. Ir aš visada gerbiu grupių sprendimą keistis. Manau, kad Black Sabbath irgi pribrendo pokyčiams, nes tai, ką jie darė keliais albumais iki tol (realiai nuo pat Master of Reality), jau nebebuvo nauja. Šiokių tokių keistesnių paeksperimentavimų inkorporuojant klavišus ar netipiškas dainų sandaras jie jau inkorporavo Sabbath Bloody Sabbath ir Sabotage albumuose. Šie albumai gal nebuvo tiek komerciškai sėkmingi kiek Paranoid ar Master of Reality, bet buvo gerai vertinami – jie pamatė, kad formulė veikia. Tai su Technical Ecstasy jie nusprendė tą formulę realizuoti nebe 0,25 etato, bet pilnu etatu. Galbūt tikėjosi pritraukti progroko fanų ar net tuomet bekylančios panko scenos fanų (ypač turint omeny, kokia šiurkšti Technical Ecstasy produkcija). Bet realiausia priežastis buvo tiesiog vidinis muzikantų noras keistis. Įdomu tai, kad Technical Ecstasy ir net Never Say Die yra panašiai komerciškai sėkmingi kaip ir Sabotage, tai gerbėjų šiais albumais Black Sabbath nepralošė. Bet ir neišlošė, o albumų retrospektyvus vertinimas išliko neaukštas. Tai nors ir galima sakyti, kad laikas parodė, jog šie du eksperimentiniai albumai yra nepavykę, bet net ir jie turi savo gerbėjus. Pavyzdžiui, tokius nurautastogius kaip aš 

Klausai ir sunku patiketi, kad tai Black Sabbath su Ozzy.Tai Iommoi nupusimas ir dar tais laikais, kai su pirminiu savo stiliumi, buvo kaip budozeriu nuvare i savo  populiarumo virsune. Rezultate - Jums pasviles blynas.Nors teisybe delei, man albumas pusiau patiko, bet ji nusipirkau paskutini, ir  tik del pilnos Black Sabbath su Ozzy kolekcijos.