Altitude
Lifesigns

Lifesigns yra viena iš nedaugelio grupių šiais laikais, dėl kurios įrašų gavimo reikia šiek tiek pavargti. O mokėti pinigus už negirdėtą materiją aš, kaip naujųjų amžių žmogus, nepratęs. Taigi, įrašą gavau tokiu pat būdu, kuriuo žmonės buvo įpratę medžioti įrašus prieš 10 metų ir daugiau.

Bet perklausęs albumą galvoju, jog jis tikrai vertas mano pinigų. Albumas solidus nuo pradžios iki galo, nors tiesą sakant, visi Lifesigns albumai yra tokie. Pastaruoju metu labai mėgstu operuoti asociacijomis. Tai šitas albumas man iškart kelia dvi asociacijas: Pink Floyd ir Chick Corea. Įdomu, ar ne! Albumas nėra nutolęs nuo Lifesigns būdingo lengvo melodingo, beveik iki pop teritorijos nužengiančio progroko, tačiau kai kurie momentai yra unikalūs ir negirdėti nei debiute, nei Cardington'e. Man net keliose vietose iššoko Pink Floyd asociacijos: Gregarious boso linija vietomis neša į Comfortably Numb boso liniją + gitaros solo gale dar daugiau panašaus šarmo prideda. Fortitude finalinė sekcija gan sunki, tačiau tai irgi labiau yra Waters'iško boso dėka. Last One Home irgi gan melancholiška ir melodinga, kad tiktų į kokį The Wall motyvą. Tokių melancholijos motyvų žinoma buvo ir debiutiniame albume, bet tikrai ne taip ryškiai, Lifesigns debiutas man paliko gan pakilaus albumo įspūdį, čia melancholijos koncentracija gerokai didesnė.

Kitas dalykas, kas krito į ausį: nepopsiškai skambančios harmonijos, labiau džiaziškai, dar tiksliau – Chick Corea stiliumi. Corea tikrai pasižymėjo gana unikaliu komponavimo braižu ir įtaka šiame albume jaučiasi. Kai kurie titulinės dainos motyvai, Ivory Tower ir ypač Shoreline yra pavyzdžiai, kur grynai dėl akordų progresijos daina skamba džiaziškai, nors aranžuota poproko/progroko stiliumi. Ir va čia man norisi pertraukti per dantį Transatlantic, su kuriais paskutines keletą dienų leidau savo laiką, bet man pabodo klausytis gan panašių melodijų: va Lifesigns dainos grynai išore viena į kitą irgi panašios, tačiau aranžuotės nėra plokščios: įdomių momentų yra bene kiekvienoje dainoje, vietomis įtraukia atmosfera, vietomis: aštresni momentai, kurių čia irgi yra (Ivory Tower antroji pusė, Fortitude viena sekcija pirmoje pusėje ir finalas, keli momentai ilgojoje Altitude).

Man nepatiko tik Arkhangelsk vienos minutės sintezo motyvas, pasijautė kaip filler'is. Bet visa kita: minimum 9-uko vertas materialas. Mano mėgstamiausia daina turbūt būtų Shoreline, tačiau verta pagirti ir 10 minučių Fortitude ir 15 minučių Altitude, kurios neatsibosta ir išlaiko dėmesį. Ivory Tower irgi puiki, dinamiška daina. Albumui rašau 9-etą su dviem pliusais. Iki 10-uko trūksta galbūt poros papildomų perklausų ir yra papildomas faktorius, kad aš turiu ypatingų sentimentų debiutiniam albumui, kurį vertinu 10-uku, ir kol kas Altitude dar tikrai nesusigulėjo, kad prilygtų tiems sentimentams. Bet Cardington'ą Altitude tikrai pranoksta.