Heaven & Hell
Black Sabbath

Heaven & Hell man visuomet buvo kiek tais pervertintas Black Sabbath darbas. Dar prieš trylika metų skundžiausi, kad Dio era man yra per lėta, o eidamas per senus įvertinimus pastebėjau, kad daugumai šio albumo dainų esu parašęs 9-etus. Taip išlieka ir dabar. 

Šis albumas yra visiškas antipodas avantiūriškam pirmtakui Never Say Die. Toks jausmas, kad Black Sabbath pasikvietė Dio ir pasakė „viskas, laikas subręsti“. Šitą „brandą“, pasižyminčia solidžiu heavy metal skambesiu ir aiškiai struktūruotomis kompozicijomis, jie dar kartą sulaužys Born Again albume. Tad reik manyt, kad Dio turėjo nemenką įtaką grupės kompozicijoms ir stiliui šioje eroje.

Kompoziciškai dainos veikia, tai labai protingai parašytos dainos, į jas pažiūrėta iš įvairių kampų. Turime kelių veiksmų opusą Heaven & Hell, turime Die Young, kur kiek mistinę įžangą keičia visiškas up-tempo taškalas, turime labai straightforward kompoziciją kaip Neon Knights, turime daugiau į instrumentinius užpildus nukreiptą Lonely Is The Word ir visus kitus gan įvairius kompozicinius sprendimus. Iš šios perspektyvos drąsiai galėčiau albumui rašyti 10. Bet tada seka keli bet.

Pirmas yra produkcija. Ji net kiek per sterili, niekas joje nekrenta į ausį. Bosas yra neagresyviai ryškus, rifai yra skaidriai aiškūs, būgnai irgi. Ir kiek nervuojančiai vienintelis dalykas, kuris per dažnai atrodo tolėliau mikse nei norėtųsi, yra būtent Dio balsas. Visas bendras garsas yra gana tepid, nelabai traukiantis ausį. 

Antras yra Bill'o būgnavimas. Nežinau, ar čia kartu su pasikeitusiu stiliumi atėjęs pokytis, bet Bill'as muša būgnus labai statiškai, dažnai stokoja vaizduotės išvystyti įdomesnę būgnų partiją. Tas ypač justi Neon Knights, Heaven and Hell dainose. Bet poroj vietų ir jis sužiba: kiek veržliau groja Wishing Well, o Lonely Is The Word lėti būgnų fill'ai sugroti labai skoningai, mano nuomone. 

Ir trečias (čia susilauksiu daug heito iš skaitytojų) yra Dio balsas. Iškart užbėgsiu už akių pasakydamas, kad jis labai gerai skamba Mob Rules albume. Dio turi tendenciją labai stipriai artikuliuoti – balsės pas jį labai išreikštos, atvira burna, o ir priebalsės skamba kietai. Tokia nebuitinė, o sceninė, performansui sutverta artikuliacija. Ir tas kiek nemaloniai suskamba greitose dainose, jo tartis skamba kiek šaižiai (ypač tas gerai justi Die Young gale, kur jis taip užskuba, kad frazės gale sklandus die young pavirsta kažkokiu daijo). Aišku, Ozzio atveju turbūt daugiau tokių momentų atrastum, bet skirtumas tas, kad Ozzis taip stipriai neartikuliuoja, todėl visi tarties niuansai susiniveliuoja ir nebado ausų.

Visi šitie trys minusai yra menki, tad bendrai imant albumas vis tiek stiprus. Visos kompozicijos gan įdomios, gal tik Neon Knights ir Walk Away mėgstu mažiau. Stipriausios, mano ausims yra Heaven & Hell, Wishing Well ir Lonely Is The Word. Pastaroji labai tinka albumo uždarymui, su griausmingu Tonio performansu ir antraplaniais atmosferiškais sintezatoriaus užpildais. Jeigu noriu dinamiškesnio ir veržlesnio skambesio, bet su Dio balsu, Wishing Well yra go-to daina. 

Albumo žvaigždė: svarsčiau apie Tonio Iommi delegavimą už visą šią masę įdomių rifų, bet apsigalvojau. Man kertinis narys šiame albume yra Geezer'is Butler'is. Jo boso linijos Lady Evil ir Wishing Well dainose yra tiesiog kultinės. Sunkesniuose Children Of The Sea ir Heaven and Hell momentuose būtent Gyzo bosas prideda daugiausiai svorio. 

Albumą vertinu stipriu 9-etu ir manau, kad jis šiek tiek nusileidžia įpėdiniui Mob Rules.

Aš turiu mini plakatą su šitais rūkančiais angelais. Heaven & Hell turbūt daugiausiai atsiklausyta daina su Dio.

Pritariu Kaktusui - geriausias Dio albumas.

 Ir vienas is mano favorite, Black Sabbath'u diskografijoje.

Man, tai šitas albumas, Dio vokalo išlaviravimo viršūnė.O  kas liečia pačią grupę Black Sabbath,tai Neon Knightes pagal stiprumą nenusileidžia ir pačiam Paranoid.