Never Say Die
Black Sabbath

Jei mes tai vadiname prasčiausiu Black Sabbath albumu, tai tuomet BS yra žvėriška grupė. Man sunku daryti lyginamąją analizę, nes nesu labai aktyvus Black Sabbath klausytojas gyvenime, bet galiu pasakyti, kad Never Say Die! yra bene dažniausiai mano klausomas BS albumas. Aš tiesiog nuoširdžiai manau, kad tai pats avantiūriškiausias, įdomiausias BS albumas, kuris liko nesuprastas, ir man netgi šiek tiek gaila, kad grupė, išgyvenusi vidinį turmoilą ir pakeitusi Ozzį į Dio, grįžo į labiau konvencinės sau muzikos kryptį. Bet aišku, jei grupės nariai nesimėgavo tuo, ką čia daro, o ir komerciškai šis albumas nebuvo sėkmingesnis nei ankstesni darbai, tai ir nėra prasmės toliau tęsti to, kam tonas buvo užduotas Technical Ecstasy (o gal net Sabbath Bloody Sabbath, jei gerai pagalvoji) ir pilniau realizuota šiame albume. 

Bet niekada šio albumo neįvertinau skaitiškai, tai šiandien nusprendžiau dar šiek tiek įmerkti ausį į jį. Taip, jis turi ryškų trūkumą, kad jo produkcija yra skysta (tas ypač jaučiasi plonai skambančioj A Hard Road, po kurios seka šaiži Shock Wave). Titulinė daina irgi skamba gan plonai, o Swinging The Chain – vėlgi, gana nešvariai, beveik bootleg'o kokybe. Labai mėgėjiška produkcija, nežinau, kas šiame fronte nutiko. Tai galbūt ir tampa pagrindiniu kliuviniu BS fanams geriau įvertinti šį albumą. Iš kitos pusės, chaotiška produkcija komplementina gan chaotišką muzikinę albumo natūrą, tai visada yra ir kitas požiūrio kampas šiuo klausimu. Galbūt dėl to man prasta produkcija taip baisiai netrukdo (nors bėgant metams aš pasidariau audiofilas ir labai mėgstu klausytis kokybiškai suprodiusuotos muzikos). 

Na ir antras trūkumas, kurį galime atrasti albume, tai būtent tas muzikinis nenuostovumas. Bet tai sąlyginis trūkumas, nes man tai bene didžiausias albumo privalumas. Galbūt dėl to man ne visos dainos prilimpa, bet iš tokio avantiūriškumo išplaukia ir daug puikių tvėrinių. Pavyzdžiui, nesu Over To You dainos fanas, man ji skamba kaip neapsisprendusi: „ar aš noriu būti sunki, ar melodinga daina?“ Tai ji patampa nei tokia, nei tokia, nors pianino pragrojimai (Don Airey turbūt) yra fantastiškai smagūs. Galiu dviprasmiškai žiūrėti ir, pavyzdžiui, į Johnny Blade. Tai ne pirma kompozicija Sabbath'ų diskografijoje, kur jie nusprendė inkorporuoti absurdišką sintezatoriaus liniją, bet ji taip gerai veikia dainos kontekste, netgi pasunkina ir taip sunkaus gitaros rifo kuriamą įspūdį. Johnny Blade galėtų laisvai pretenduoti į mėgstamiausią dainą albume, tačiau man ji gal kiek pervystyta ir ilgainiui sintezatorius tampa tik momentine priemone, nors norėtųsi jį dainoje girdėti daugiau. 

Bet realiai, daug priekaištų muzikai neturiu. Man patinka, kad albume atsiranda ir tas klavišų dėmuo, kurį jau paminėjau, ir gerai dera sunkūs, šaižūs (Shock Wave, Swinging The Chain), gal net vietomis pankiški (Never Say Die) rifai su kiek melodingesniais numeriais (Junior's Eyes, A Hard Road). Ir kartu albume atsiranda vietos visiškai stilistiškai keistoms dainoms, kaip džiazinė baladė Air Dance, ar bigbendo stiliaus instrumentalas Breakout (kuris neva buvo transformuotas iš normalios dainos, kurią Ozis atsisakė dainuot). Swinging The Chain yra piktai skambantis bliuzas, kuris pabaigoje transformuojasi į rimtą metalą. Labai daug vietos albume paganyti ausis.

Mano mėgstamiausi kūriniai jau nuo seno yra Air Dance, Junior's Eyes ir Swinging The Chain, nors pagirčiau ir efektingą, stiprią Shock Wave bei jau minėtą netikėtą Breakout instrumentalą. Swinging The Chain yra toks netipiškas kūrinys su Ward'o vokalu, vietomis pereinančiu į klyksmus, lūpine armonikėlė, bliuzo natūra, nors rifas beveik rėkia sunkiu metalu ir panku viename. Ir dar yra ne vienas skirtingas melodinis motyvas dainoje. Labai ryškus eksperimentavimas, dėl ko kartais Black Sabbath mėgstu pavadinti pirmąja progresyvaus metalo grupe. Junior's Eyes turi neįtikėtinai gerą ritmo sekciją – Butler'io bosas tiesiog labai pagaulus, o Ward'as kala iš širdies (ypač priedainyje). Priedainio rifas nuostabiai įsimintinas ir smagus, bet ir posme Iommi gitara kuria unikalią atmosferą. O Air Dance... turbūt išvis nepatikėtų tūlas žmogus, kad tai Black Sabbath daina. Toj dainoj yra nesuskaičiuojama galybė skirtingų motyvų, o sunkus gitaros rifas realiai skamba tik įžangoje. Toliau Butler'is ir Ward'as vysto vingrius ritminius motyvus, kuriems elegantiškai erdvės suteikia lengva gitara ir pianinas. Paskutinės sekcijos sintezatoriaus užsklanda tokia netikėta, bet tokia vykusi. Air Dance man yra tiesiog džiazinio roko šedevras.

Viską apibendrinęs, albumui norėčiau parašyti stiprų 9-etą. Gal ne visos dainos priauga iki to paties svorio kaip ką tik išgirtas dainų trejetas, gal produkcija vietomis pakiša koją, bet šio albumo visada smagu klausytis ir man tai yra reikšmingas BS darbas nepaisant kitų nuomonės.