Sabbath Bloody Sabbath
Black Sabbath

Nelabai relate'inu su meile vinilo formatui, tai žemiau esančią diskusiją garsiai paignoruosiu. Man CD yra dėl daugybės priežasčių geresnis formatas negu LP, nors dėl LP voko įspūdingumo Alvydui galėčiau pritarti.

Dar vienas nuostabus Black Sabbath darbas, prieinamesnis masėms negu gan psichodeliškas Vol. 4, tačiau turintis savo patrakimo požymių. Atsiranda džiazinės inspiracijos (pavyzdžiui, Sabbath Bloody Sabbath dainoje), fokusas į klavišinius instrumentus (girdime daug pianino, klavesiną Fluff instrumentale, sintezatorius Sabbra Cadabra, Killing Yourself To Live ir Who Are You dainose ir pan.), visokie fleitų ir akustinės gitaros deriniai (čia taikau Looking For Today kompozicijai) ir pan. Sabbath Bloody Sabbath tampa savotišku flirtu su tais laikais gan populiariu progresyviuoju roku, bet į šį žanrą įžengiama gal trim vienos kojos pirštais, ne daugiau. Tokiu būdu šis darbas išlieka prieinamas ir įprastiems metalą mylintiems Black Sabbath fanams, bet patraukia ir visokius prog'ą su duona ir sviestu pusryčiams šlamščiančius prieblūdas (kaip aš). 

Produkcija šio albumo ne pati geriausia. Nesu gan sukompresuotos Iommi gitaros fanas (nors doom'iškesnėse vietose kaip Sabbath Bloody Sabbath antroji muzikinė tema ir Sabbra Cadabra antroji pusė skamba puikiai). Bosas irgi hit&miss – Sabbroj Cadabroj jis skamba nerealiai, bet vat Looking For Today jis toliau mikse ir man jau paskęsta. Būgnai nuo produkcijos kiaulysčių nukentėję mažiau. Užtat klavišams fokuso nepagailėta ir produkcijoje, jie skamba tikrai gerai, tiek pianinas, tiek sintezatorius ir kt. Tai man savotiškai patinka, nors sakyčiau, kad produkcija yra bene vienintelis paminėjimo vertas albumo minusas. 

Kalbant apie atskiras dainas, vėlgi, silpnų dainų šiame albume nerasta. Galbūt A National Acrobat muzikinės temos, nors įdomios, albumo kontekste nublanksta. Fluff gal ir kiek įdomus Iommi eksperimentas su pianinu ir klavesinu, bet vis tiek tai kompozicija, prie kurios grįžti norisi retai. Pasigroži vieną kartą ir užtenka, albumą ši kompozicija praturtina menkiau negu kitos dainos. O kitos dainos yra visiškai nuostabios ir joms kažkokių priekabių išskirti net nesinori. Mėgstamiausios yra dvi: Sabbath Bloody Sabbath – turi du epiškus rifus (ypač smagus tas antrasis doom'u kupinas riaumojimas, primenantis Cornucopia iš praeito albumo, o pirmojoje temoje smagus priedainis džiaziniu ritmu); ir Sabbra Cadabra – be galo žaisminga pagrindinė muzikinė tema (man kiek primenanti Children of the Grave), ir tai net ne smagiausia dalis – didysis festivalis prasideda po 2 minučių ribos, kai ponas Rick'as Wakeman'as ateina į svečius ir pradeda dėlioti savo firminius štrichus su pianinu ir sintezatoriumi. Išvystoma nuostabi sinergija tarp to, ką Rick'as išdarinėja, tarp gitaros partijų, tarp labai subalansuoto Bill'o būgnavimo ir nuostabių Ozzio vokalo improvizacijų. Sakyčiau, kad visas tas beveik keturias minutes užimantis Sabbra Cadabra segmentas yra tarp mano mėgstamiausių Black Sabbath diskografijoje instrumentinių momentų. 

Antroji albumo pusė yra labai subalansuota ir stipri: Killing Yourself To Live turi kietą, piktą rifą, ką paantrina gaudžiantis Ozzio vokalas. Energetiškai įkvepianti, tulžį užvirinanti, motyvuojanti daina. Turbūt mano numeris trys albume. Bet Who Are You irgi geras kandidatas į top3 – tikri metalhead'ai sakys, kad čia silpniausia daina albume, ji išvis turėjo neegzistuot ir bla bla bla. Bet Ozzis žaidė žaidė su sintezatorium vieną dieną ir prižaidė šitą kultinį lick'ą, kuris su Geezer'io sunkiu bosu skamba kaip metalas be elektrinės gitaros. O kam gitara, jei gali būti dešimteriopai piktais Emerson, Lake & Palmer 👌. Tamsi, įsiurbianti daina. Looking For Today labai dinamiška, žaisminga daina, turinti daug instrumentinių subtilybių. Skamba kaip Jethro Tull su arkliška doze kofeino. Spiral Architect atidarantis rifas yra tikras pareiškimas. Ir vėl, tie žaismai su akustine gitara skamba subtiliai, iki tol Black Sabbath kontekste negirdėtai. Orkestriniai trumpi motyvai prideda daug šarmo šiai kompozicijai. 

Albumo žvaigžde pirmą kartą deleguosiu poną Ozzy Osbourne. Jo vokalas tiek produkcijos, tiek performanso atžvilgiu keliom galvom perspjauna visus anksčiau ėjusius albumus. Jo balse yra daug galios ir širdies. Jau minėti Sabbra Cadabra ir Killing Yourself to Live performansai, Who Are You jo balsas labai gerai subalansuotas ir įtraukus. Man patinka, kaip Looking For Today dainoje jo balso spalva iškart skaidresnė ir pakilesnė – vėlgi, labai derinasi su muzika. O apie tai, kaip jis gaudžia Sabbath Bloody Sabbath dainoje, jau net nekalbėsiu. Be to, kaip ir minėjau, Ozzis pagimdė tą kultinį Who Are You sintezatoriaus lick'ą. Tonio indėlis į šį albumą labai įvairiapusis, jis groja ir daug klavišų, ir gitaromis kaip visuomet išlieka inovatyvus, apie jo nominavimą irgi svarsčiau, bet Ozzis padarė didesnį progresą lyginant su ankstesniais albumais ir tą norėjau išryškinti. 

Albumą vertinu 10-uku. Šis albumas, nepaisant šiokių tokių man nesimpatiškų produkcijos sprendimu, žiba kūrybingumu ir puikiu atlikimu. Greičiausiai nėra mano favoritas BS diskografijoje (Sabotage, Technical Ecstasy ir Paranoid atrodo truputį galingesni konkurentai), bet mylimas ir branginamas albumas.

 

Na nėra ko pridurti, laabai tikroviškai apibudinai tą plokštelių klausymo ritualą. Man ir dabar plokštelės turi kažkokią magišką įtaigą - jų klausantis, tylus adatos fonas ir paspragsėjimai užburia, tarsi žiūrėtum į degantį laužą.
5 Queen albumus - plokšteles išsaugojau iki šiol. Ką bekalbėt, vien plokštelės vokas 10 kartų perspjauna cd apgailėtiną 10 ant 12 paveikslėlį.

Best Of The Best. Šį albumą klausau nuo pačios vaikystės, mane su juo sieja patys maloniausi prisiminimai. Nes tada dar klausydavau vinilinę plokštelę iš tėvo kolekcijos, tai buvo mano pirmieji ryšiai su muzika... Čia jums ne mp3 ar CD klausyt... Tai yra vientisas procesas: nuo plokštelės ištraukimo iš dėklo, jos nuvalymo, uždėjimo ant patefono, paleidimo ir lėto adatėlės nuleidimo ant plokštelės... O paskui laukimas muzikos, pirmųjų natų ir relax'as... Čia yra muzikos klausymas...