Sabotage
Black Sabbath

Nors šitą albumą žinau skersai išilgai, bet prieš rašydamas šį komentarą skyriau dar vieną perklausą įsitikinimui. Taip, oficialiai tai yra albumas, kuriame visas dainas vertinu 10-uku. Ir realiai galėčiau tuo ir užbaigt aptarimą, nes tokius albumus galima ant rankų pirštų skaičiuot turbūt. Vienintelė kompozicija, kuriai dėl 10-uko abejojau, yra Supertzar, bet aranžuotė chorui tokia gera, niekaip nedrįsau numažinti balo.

Albumo stilistinę sinopsę pateiksiu taip: vieni sakys, kad progresyvųjį metalą pradėjo pirmosios kartos progmetalio grupės kaip Watchtower ir Fates Warning. Antri, labiau konvencinio metalo fanai, diskutuos apie Iron Maiden kaip proto-progmetalistus. Proghead'ai galimai sakys, kad King Crimson žanrą startavo su neregėto sunkumo rifais Larks' Tongues In Aspic albume. O aš (ir galimai ne tik aš) siūlysiu suteikti šansą Sabotage albumui šioje diskusijoje. Aš asmeniškai negaliu į šį albumą žiūrėti kitaip kaip tik kaip į progmetalio albumą. Tas tiesiog užkoduota instrumentinėje ir kompozicinėje pateiktyje. Flirto su progroku buvo Sabbath Bloody Sabbath, gal net Vol. 4 albumuose. Bet čia – visiška, subrandinta, natūrali metalo ir prog'o amalgamacija.

Produkcija tamsi, duota vietos ryškiai žibėti Geezer'io bosui, gitaros skamba slopiau: ne taip slopiai kaip Sabbath Bloody Sabbath albume, bet ir ne taip ryškiai kaip Vol. 4 ar Technical Ecstasy. Sakyčiau, visai geras balansas mano ausiai, nes aš mėgstu šiek tiek (bet ne per daug) bosinį garsą. Ozzio vokalas skamba nuostabiai, nors čia laurus turbūt bersiu jo performansui labiau nei produkcijai. 

Mano trys mylimiausios kompozicijos, sakyčiau, yra ašinės albumo dainos: Symptom Of The Universe, The Writ ir ypač Megalomania, kuri nuo mano ankstyvos paauglystės dienų figūruoja kaip mėgstamiausias grupės gabalas (ir vargu, ar šita nuomonė pasikeitė). Symptom Of The Universe turi aukščiausios prabos metalo rifą, piktą ir aršų. Galimai kiečiausias grupės diskografijoje rifas. Kas svarbiausia, Ozzis ir Bilas sugeba šitą aršumą net pranokti – vienas su iš tulžies kylančiu piktu balsu, o kitas su visiškai akrobatinėmis Bonham'o, gal net Moon'o stiliaus dum-dum-dum kaskadomis. Vienas keisčiausių muzikos istorijoje poslinkių yra tai, kad ši daina trečiajame trečdalyje sugeba virsti į džiazinę baladę – kaip ir labiau pridera prie tos romantinės lyrikos. Ir gitarų aranžuotė nuostabi, bet klausytojui tas poslinkis gali sukelti įvairių jausmų. Net man jis savotiškas.

The Writ yra Ozio liejama tulžis ant buvusios grupės vadovybės, kuri grupę padavė į teismą. Pirmos sekcijos dinamika yra pribloškianti – mistinis bosas prieš posmus neatskleidžia kortų, bet tada trenkia gitara, būgnai ir Ozio skambus balsas. Daugelio nuomone, tai yra geriausias Ozio vokalinis performansas Black Sabbath sudėtyje ir aš nedrįstu ginčytis. Daina po trijų minučių su centais pradeda deformuotis – „Rats“ sekcija neatleidžia gazo, po to tas funky rifas, po to akustiškesnė vos ne karuselės muzikos sekcija (labai turtinga aranžuotė, gali būti net per daug pribloškianti nepratusiai prie prog'o ausiai). Galiausiai funky rifas ir Blow On A Jug uždaro kompoziciją (kiek juokinga, kad music'e Blow On A Jug išskirta kaip atskira daina, aš taip nedaryčiau). Meistriška progresyvi kompozicija.

Megalomania savo sandara gal ir paprastesnė, nes ji turi dvi esmines muzikines temas, kurios atitinka dvi megalomano sąmonės perspektyvas, bet abi temos yra puikios pačios iš savęs ir dera tarpusavyje. Pirmoji turi Solitude / Planet Caravan misticizmo savyje, nors elektriški priedainių prasprogimai trenkia taip, jog, rodos, atsiveria skylė danguje (haha, get it?). Antroji tema yra varoma tiesiog nuostabaus metalinio rifo (close second po Symptom Of The Universe). Bill'o mušamas cowbell'as yra tiesiog epiškas, kol visi dairosi į Blue Oyster Cult – Don't Fear The Reaper, aš siūlau šito performanso nepražiopsoti. Nuostabus instrumentinis temos plėtojimas dainos pabaigoje man užtvirtina Megalomania kaip diskografijos favoritą.

Apie kitas dainas trumpai: Hole In The Sky irgi turi nuostabų, piktą rifą, kuriuo tikrai energingai atidaromas albumas... šita skambių neilgų rifingų opener'ių tradicija prasitęs ir Technical Ecstasy, ir Never Say Die albumuose. Don't Start (Too Late) yra turbūt nuostabiausias, subtiliausias grupės akustinis eksperimentas. Netgi norėtųsi, kad jis būtų paplėtojamas dar kiek ilgiau (bet ne per ilgai, kaip kokia Fluff, kad jau pradėtų kristi iš albumo konteksto). Dievinu tą įrašo nukirtimą po Hole In The Sky ir tą tranziciją po Don't Start (Too Late) į Symptom Of The Universe. Don't Start (Too Late) vos ne kaip trumpa reklaminė pauzė skamba tokiu būdu, kas yra visai funny. The Thrill Of It All yra dar vienas kompozicinis šedevras su gan ekspresyvia įžanga, bet tiesmukai riebiu rifu. Tiesa, šiame staigių, kardinalių lūžių kupiname albume yra šis nuostabus poslinkis ties 3:00... kaip nepriekaištingai kompozicija įgauna pagreitį ir inkorporuoja smagią sintezatoriaus partiją savyje. Antroji dainos dalis be galo smagi klausytis, pure fun progfano ausiai. Supertzar chorinės aranžuotės nuostabumą jau minėjau, nuostabiai sukuriama baisi, grėsminga instrumentalo atmosfera. Artėja audra... bet ta audra yra Am I Going Insane (Radio), kas yra dar viena dichotomija albume. Visiškas albumo oddball. Beveik barokinio 60s popso daina, tik su 70-ųjų produkcija ir sintezatoriumi. Labai užvedantis ritmingumas užkoduotas dainoje (Bill'o paprastas efektyvus ritmas ir Ozzio monotoniška vokalo maniera yra to paslaptis). Rizikingas sprendimas šią dainą deleguoti singlu, bet suprantamas.

Albumo žvaigžde galėčiau deleguot bet kurį narį: Tonio rifai monstriški ir tas Don't Start (Too Late) žavingas eksperimentas. Gyzo bosas dinamiškas ir solidus visame albume. Bill'as irgi žiba su savo ritmais (ypač Symptom Of The Universe, The Thrill Of It All ir Am I Going Insane dainose). Bet Ozzis... c'mon, čia jo karjeros performansas šiame albume. Jo balsas kiekvienoje dainoje yra pritrenkiantis ir The Writ yra tiesiog vyšnaitė ant torto. Privalau jį deleguoti kaip albumo žvaigždę.

Albumui 10+. Geriausias BS albumas, period. Arguably vienas geriausių metalo muzikos albumų. 

Dar vienas Black Sabbath sedevras. O Symptom of Universe yra vienas is mano klausomiausiu heavy metal gabalu , visais laikais.