Seventh Star
Black Sabbath

Po 11 (!) puikių ar bent jau labai gerų albumų Black Sabbath diskografijoje pagaliau prieinu pirmą blankų ir neįspūdingą darbą. Grupė turmoile, po Born Again ir jį sekusių turų iš esmės visa grupė disocijuoja, lieka tik Tonis. Vyksta dažna narių kaita, kol Tonis sugalvoja, kad padarys solo albumą su keliais skirtingais vokalistais – tokie buvo pirmieji Seventh Star kontūrai. Visgi gavosi albumas su vienu Glenn Hughes prie mikrofono ir vėl, kaip Born Again, įrašų kompanijos raginimu pakištas po Black Sabbath vardu.

Bet Born Again albume aš dar jaučiau daug Black Sabbath auros. Šis albumas jau išties skamba labiau kaip Tonio kitas projektas. Glenn'as turi gerą balsą, bet jį sunku asocijuoti su Black Sabbath skambesiu – jis dainuoja gan išraiškinga to meto sunkaus / glam roko grupėms būdinga maniera ir tai niekaip nėra panašu į Black Sabbath natūrą. Erico Singerio būgnavimas gan statiškas, nesimpatiškas, visiškas antipodas nuo dinamiško Ward'o stiliaus. Ir dar suprodiusuotas gan skardžiai ir pirmame plane, vėlgi, pagal to laikmečio produkcijos madas. Bene vienintelis kartas albume, kai pagalvoju apie gerą Spitz'o bosavimą, yra Seventh Star pabaiga – paskutiniame priedainyje bosas skamba taip riebiai, atrodo, jog jis groja Lemmy stiliumi pilnais akordais, o ne atskiromis natomis. Vienintelis Tonis išlieka tuo elementu, kuris mažai bepakito nuo Black Sabbath klasikinės eros – toliau rašo smagius rifus, toliau gerai improvizuoja pirmajame plane. Tad iškart užbėgdamas akių ir pasakysiu, kad Tony Iommi man yra šiame albume žvaigždė. 

Albumo kompozicijos paprastos, nei viena savo forma ar turiniu nepatraukia didelio dėmesio. Heart Like A Wheel yra kiek ilgesnė kompozicija, bet jos trukmė nekoreliuoja su turinio kiekiu – tai labai monotoniška, mane nervinanti vieno rifo daina, tik Tonis užlipdo ant to paties karkaso vienokių ar kitokių gitaros akcentų. Tokia gerokai prastesnė Lonely Is The Word interpretacija. In For The Kill ir Turn To Stone pasiūlo greito Singer'io būgnavimo, bet tai nėra melodiškai įsimintinos dainos. Sphinx yra vos kelių akordų atmosferinis momentas, tikrai ne taip gerai įsipaišantis į albumą kaip E5150 Mob Rules albume ar Stonehenge bei The Dark Born Again albume. Angry Heart ir In Memory... silpnas albumo uždarymas. Labai lėtas In Memory... melodingumas užliūliuoja, bet neteigiama prasme – įkrenti į kažkokią tuštumą ir net nepajunti, kaip albumas baigiasi ir Spotify jau groja trankų Testament thrash'ą, perėjęs į „groti panašias dainas“ režimą. Tokia migdanti nuobodyla. 

Yra trys dainos, kurios yra visai geros ir man patinka. Ne tokiu lygiu kaip ankstesnių Black Sabbath albumų medžiaga, bet tai yra dainos, prie kurių grįžčiau ateityje ir jas mielai klausyčiau. Ir tai yra būtent tos trys dainos, kurias esu girdėjęs gyvenime ir gerokai anksčiau: No Stranger To Love, Seventh Star ir Danger Zone. Pirmosios, atsimenu, ilgą laiką nemėgau – turiu gan prastą toleranciją hair metal braižo power baladėms. Bet dabar suprantu, kad tai viena geriau, patraukliau skambančių dainų, ir Hughes vokalo atlikimas labai geras. Daina, kuri lengvai niūniuojasi dar keletą valandų / dienų po albumo perklausos. Seventh Star turi turbūt geriausiai į galvą įsikertantį griežtą rifą, kuris, kaip jau minėjau, boso dėka vis sunkėja ir sunkėja. Nors šioje dainoje man kiek nepatinka vokalo produkcija (ypač priedainyje). O Danger Zone aš tikrai esu nemažai klausęs paauglystėje, užvedanti daina su skambiu Hughes balsu ir turbūt vienintelė daina, kur Singer'io mušamieji man skamba tinkamai ir būtent kaip tai, ko šiai dainai reikia. 

Reziumuojant, negaliu pasakyti, kad albumą mėgstu. Jis blankus, jis gana outdated (dažnai man tai nėra minusas, bet šiuo atveju albumas ir jo produkcija yra atmušančiai pasenę), nors ir yra vidutiniškų ar net visai gerų fun to listen dainų. 7 balai.