Tyr
Black Sabbath

Tyr, skirtingai nei The Eternal Idol ar Headless Cross, man skamba kaip albumas, turintis kažkokią vienybę, kažkokią dainas siejančią giją. Pastarieji du skambėjo labiau kaip panašaus stiliaus dainų rinkiniai. Todėl man Tyr klausosi smagiausiai iš jų trijų. Taip pat, man gyvybingesni yra Cozy Powell'io būgnai šiame albume, ką kritikavau Headless Cross albume. Produkcija iš esmės panaši į Headless Cross albumą man, gitaros tonai panašūs, klavišų dalyvavimas muzikoje labai panašus ir pan. Tik dainų kokybė truputį aukštesnė, ar tai pasireiškia per kompozicijos stilių, ar per įdomesnę instrumentuotę. Kompozicijos aspektu man stipriausios dainos yra Anno Mundi (ji yra ir apskritai geriausia daina albume, nes turi ir kietą rifą, ir gan epiškai didingai skambantį priedainį) ir The Sabbath Stones (ypač jos greitas finalas, o visa dainos konstrukcija kiek primena Nightmare ir When Death Calls, tik dar įdomesnė). Instrumentuotė man ausį labiausiai traukia paskutinėse trijose dainose: Valhalla turi labai energingą, tiesiog geriausią albume rifą su stipriais būgnais, o priedainio boso partija nuostabi, Feels Good To Me atmosferinis melodingumas gerai išpildytas, gitarai ir bosui gerai uždedant masės priedainyje; ir Heaven in Black smarkus rifas su gyvybingais būgnais ir šaižiais vargonais antrame plane. 

Jei vertinčiau pagal paminėtas penkias dainas, būtų neabejotinas 9-etas. Tačiau The Law Maker yra akivaizdžiai silpnesnė daina, toks tiesmukiškesnis ir į albumą nelabai priderantis rokenrolas (ir čia, panašiai kaip minėjau apie Black Moon dainą Headless Cross aptarime, Martin'as net nervinančiai panašiai į Dio skamba). Jerusalem rifas kažkiek panašus į Valhalla, bet visa daina ne tokia įsimintina (nors turi gerą antraplanį sintezatorių). Nu ir silpniausias albumo taškas, manau, yra The Battle of Tyr ir Odin's Court – spalvingas, bet daug turinio neturintis trumpas instrumentalas ir gan tuštoka akustiškesnė daina. Dėl to albumui nerašysiu 9-eto ir teks tenkintis 8-etu. Bet iš visų trijų parašytų 8-etų trims šios eros albumams Tyr įvertinimas yra stipriausias, vadinkime jį 8-etu su pliusu. 

Čia narį-žvaigždę rinkti man daug įdomiau nei praeituose dviejuose albumuose. The Eternal Idol atveju man be Martin'o niekas daugiau neišsiskyrė, Headless Cross atveju vertinau įdomius Iommi rifus ir melodijas ne prasčiau nei Martin'o vokalą. Tyr albume, man asmeniškai, Martin'o balsas skamba silpniausiai iš trijų albumų. Tony Iommi rifai ir melodijos, vėlgi, aukštos kokybės. Bet neatmesčiau ir solidaus Cozy Powell ir Neil Murray indėlio ritmo sekcijoje beigi Nicholls'o klavišų. Visgi man nusveriančiu faktoriumi tampa akustiškiau skambantys gražūs gitaros motyvai tokiose dainose kaip Anno Mundi beigi Feels Good To Me – prideda labai daug atmosferos ir melodijos ir tampa vienu iš garsų-vizitinių kortelių šiam albumui. Todėl mano simbolinį žvaigždės apdovanojimą visgi laimi Tony Iommi.