Closure / Continuation
Porcupine Tree

Pasibaigus pirmajai metų pusei, visiškai mano nenuostabai, kaip ir tikėtąsi, šis albumas pirmauja metų albumų rikiuotėje. Porcupine Tree visiškai pateisino mano lūkesčius. Galbūt šiam albumui iki tokio šedevro kaip Fear Of A Blank Planet trūksta žingsnelio, tačiau jis klausosi puikiai, yra vientisas, įvairus ir įdomus. Gal kartais dešimtmečio pertrauka ir ilgas idėjų marinavimas išeina į naudą, nes galutinis patiekalas tampa delikatesu. Tiesą sakant, jei reiktų išskirti kokią silpnesnę vietą, tai gal kas Herd Culling man yra silpniausia daina dėl to, kad joje labai daug kartojasi tie patys motyvai, ši daina galėjo būti trumpesnė. Bet net ir ji skamba labai gerai. O dėl favoritų... aš neišsirenku net tarp 5 dainų, iš kurių 4 yra pagrindinėje albumo sudėtyje ir 1 bonusinė:

1. Harridan. Tai, kas ir suformavo aukštus lūkesčius, ir išliko viršūnėje. Dievinu boso liniją, dievinu energiją, originalų, alternatyvaus roko įkvėptą skambesį. 

2. Rats Raturn. Politiškai aštrus kūrinys, o man tokie ideologiškai kampuoti dalykai labai patinka. Savo skambesio natūra labai tiktų In Absentia albumui, nors Barbierio eksperimentai su sintezatoriais vietomis nuneša ir į Fear of a Blank Planet atmosferiškai. Tikrai, paimtum Wedding Nails energiją ir Way Out of Here atmosferą, sulydytum, ir gautum kažką panašaus.

3. Walk The Plank. Trenkčiausia daina albume, fronto linijoje Barbieris praktiškai dominuoja, bet tie efektai ir garsai tokie įdomūs, saikingi. Aš esu didelis minimalizmo fanas, man čia idealu atmosferine prasme. O ir priedainis be galo įsimintinas. 

4. Chimera's Wreck. Progresyviausia daina albume, daug skirtingų motyvų, daina labai gražiai surėdyta, jau komentavau, jog kai kurie motyvai atrodo įkvėpti Rush ir Sparks muzikos. 

5. Love In The Past Tense. Kai tokios dainos neįtraukiamos į pagrindinę albumo sudėtį, tai yra du variantai: 1) prastas atlikėjų pasirinkimas; 2) albumas tiesiog toks stiprus. Šiuo atveju matyt 2) faktorius labiau figūravo. Bet aš šią dainą tiesiog dievinu, man ta Opeth/Riverside žanro melodija ir atmosfera labai miela, žaismingų gitarų overdub'ai tikrai primena Gentle Giant (ypač įžangoje), o vidurio instrumentinė sekcija (nuo 3:25) skamba kaip bet kas iš Supertramp repertuaro. Mano mėgstamiausių visų laikų grupių lydinys vienoje dainoje, ko dar norėt. 

Vat galbūt tuo man šis albumas ir imponuoja – jis nėra kažkoks unikalus PT repertuare, tačiau jis nėra ir senų idėjų aklas atkartojimas – verčiau visko, kas gera, kas artima jų ankstesnei muzikai ir apskritai progroko žanrui, apjungimas į naują kūną. Todėl tikrai negaliu susilaikyti nuo 10 balų. Turbūt pirmas mano 10-ukas šiais metais, jei neklystu.