Cross Purposes
Black Sabbath

Turbūt galima būtų paimti metaliko tą dviejų žodžių komentarą kaip gerą reziumė ir viskas. Tiesa, teko skaityti nemažai kritikos šio albumo atžvilgiu ir ji galbūt kažkiek suprantama, bet galbūt perdėta, nes Black Sabbath porą metų anksčiau strike'ino su Dehumanizer, bet Cross Purposes prieš pastarąjį stovi kaip kažkoks nedakeptas, efekto neišspaudžiantis albumas, todėl nuoširdiems BS sekėjams šis albumas yra lūkesčių nepasiteisinimas, nuoskauda. Aš atėjau į šį albumą su optimizmu, kažkaip pirma perklausa buvo maloni mano ausiai, albumas lengvai praslydo pro ausį. Prisiminiau man jau prieš gerą dešimtmetį girdėtas I Witness ir Psychophobia. Bet raktinis žodis yra „praslydo“, nes pradėjus klausytis dainų įdėmiau, supratau, kad nieko geresnio už visai efektingą ir sunkų opener'į I Witness šiame albume nėra. Ir iš tiesų jau per daug laiko praleido prie šio albumo stengdamasis jį geriau įsisavinti, nes kai kurios dainos yra gan vidutinės ir nevertos gilaus mano įsisąmoninimo. 

Visgi manau, kad šiame albume, panašiai kaip Dehumanizer, gal net stipresniu laipsniu, yra nemažai varijuojama su kompoziciniais / stilistiniais sprendimais. Kaip bebūtų keista, jei Dehumanizer labiau skambėjo kaip 50 Mob Rules atspalvių, tai Cross Purposes yra kaip 50 The Eternal Idol atspalvių – dainų melodijose aš girdžių nemažai tos 9-ojo dešimtmečio antros pusės. Tas gal šiek tiek atmuša, ir tas ypač akivaizdu gan plonoje albumo produkcijoje, kur ritmo sekcija skamba tiesiog skystai. Geezer'io boso aš šiame albume beveik negirdžiu ir tas mane liūdina, ypač lyginant su nuostabiu bosavimu Dehumanizer albume. 

Bet kaip ir minėjau, tie 50 The Eternal Idol atspalvių, bent jau kompoziciškai, išpildyti tikrai gerai. I Witness pradeda stipriu vidutinio tempo sunkumu, kurį užgreitina Psychophobia, o užlėtina ir užgrunge'ina Virtual Death (daina skamba kaip Alice In Chains ir Soundgarden jungtuvės). Cross Of Thorns tuo tarpu labiau užduoda melodingo roko kryptį, kuri dar gerokai stipriau vystoma antrojoje albumo pusėje (Cardinal Sin kažkas labai panašaus taip pat). Dar labiau aštrius kampus nugludina daina The Hand That Rocks The Cradle (inkorporuodama visai akustinių melodinių motyvų) ir labiausiai atmosferinė baladė yra Dying For Love (net nustebau, kiek ši daina turi patiktukų music'e). Back To Eden, kaip ir bonusinė What's The Use, yra labiausiai straightforward rokenrolo dainos. Evil Eye – klasiškas sunkus rokas. O viena unikalesnių dainų The Immaculate Deception iš pradžių skamba kaip sunkaus, bet lėto, kiek atmosferiško roko gabalas, tačiau perėjus į double-time motyvą nuskamba vos ne power metalo spalvomis. Tikrai įmantrus lydinys.

Dehumanizer albume pastebėjau porą rimtų panašumų su Led Zeppelin kūrybą. Keista, bet porą jų radau ir čia: Immaculate Deception tas atmosferinio hardroko motyvas posme savo aura primena In The Light, o vat Cardinal Sin simfoniniais elementais, matyt, norėta pasiekti panašų efektą į Kashmir. Vėlgi, kelsiu tą patį retorinį klausimą: ar man vaidenasi, ar ponas Iommi nejučiomis nusižiūrinėja nuo kolegų?

Taigi, dainos šerdyje skirtingos, geros, bet instrumentuotė nėra baisiai įdomi, Tonio Martino vokalas, manau, nėra toks įspūdingas kaip ankstesniuose Black Sabbath albumuose, o produkcija rimčiausiai žemina dainų kokybę. Mėgstamiausios dainos: I Witness ir Dying For Love (na ir galbūt dar Immaculate Deception). Mažiausiai mėgstu bonusinę What's The Use beigi Back To Eden. Albumo žvaigžde tebūnie Tony Iommi – labiausiai jaučiasi jo ranka prie sumanių kompozicijų, o ir gitara šiame albume gana gyvybinga, net jei ji daugiau atsiskleidžia lengvesnėmis roko natomis, o ne kampuotesniais, labiau BS įprastais metalo tonais. Albumą vertinu 8 balais.