Script for a Jester's Tear
Marillion

Aš esu šiek tiek kontroversiškas žmogus, kai diskusija pasisuka link Marillion diskografijos. Nes absoliuti dauguma Marillion gerbėjų iš Fish eros renkasi Misplaced Childhood, o jei fanai dar labiau sofistikuoti, tai pradeda teigti, kad Clutching At Straws yra topų topas. O aš sakau: Misplaced Childhood ir Clutching At Straws man neimponuoja, aš daug mieliau grįžtu prie Fugazi beigi debiutinio Script For A Jester's Tear. Manau, kad tuose dviejuose albumuose progresyvaus dėmens ir estetiško komponavimo yra gausiausia, o vat tuose sekančiuose dviejuose ta kokybė prarandama vardan dar teatrališkesnio imidžo ir melodingumo. 

Galbūt Fugazi yra vientisesnis albumas nei Script For A Jester's Tear, bet debiutas turi geriausias Fish'o eros dainas: titulinę Script For A Jester's Tear, taip pat neįtikėtinai emociškai įkrautą Forgotten Sons. Šios dvi amžiais konkuruoja dėl mano mėgstamiausios dainos albume titulo ir šiuo metu į priekį vėl įsiveržia Script For A Jester's Tear. Nors fanai sako, kad šiame albume vis dar gerokai per daug implikacijų į Genesis stilistiką, bet aš to nejaučiu pakankamai stipriai, kad man tai kliudytų mėgautis. Jei į debiutinį albumą būtų įtrauktas jų ankstyvųjų laikų epic'as Grendel, tada dar gal papurkštaučiau, nes ten tai tikrai muzika plaukia ant Genesis plagijavimo ribos. Bet debiutinis albumas tikrai išėjo kaip unikalus naujos grupės tvėrinys. 

Taip pat, be jau minėtos pirmosios ir paskutinės albumo dainos, labai mėgstu Chelsea Monday įžangą ir užsklandą, labai pagauli, melancholiška atmosfera. The Web gana sudėtingas, įdomus kūrinys. Iš naujo pamėgau He Knows You Know. Aš tos dainos gan ilgą laiką privengiau, nes ji turi man nelabai priimtinų hitinės 80-ųjų poproko dainos bruožų, bet pastaruoju metu pradėjau daugiau girdėti puikią aranžuotę ir labai įtaigų Fish'o vokalinį atlikimą, tai ir šią dedu prie mėgstamų albumo dainų. Taigi, vienintelė Garden Party man kol kas yra „užrakinta“, nes aš visos dainos eigoje girdžiu tą patį boso ostinato, kuris labai greitai atsibosta, o ir įsiterpiančios melodijos nėra pakankamai stiprios, kad dainą išgelbėtų. Vis dėlto, vien tik dėl Garden Party aš balo nemažinsiu ir albumui parašysiu 10 balų.

O dabar yra galimybė pamatyti kokias plokšteles klausosi juokdarys.

Apmaudžiai neįvertintas išties pavykęs Marillion debiutas. Reikėtų atkreipti dėmesį į įspūdingą viršelį. Idėjos autorius yra Dick'as Fishas, o dailininkas yra Mark Wilkinson'as. Įkeliu šį mažą šedevrą visu pavidalu.