Master Of Reality
Black Sabbath

Aš atsimenu, kai vertinau šį albumą prieš ketverius metus (tada music'as publikavo geriausių 1971-ųjų metų albumų topą ir bėgau pro jį). Galvojau, būsiu kažką nusišnekėjęs ir reikės pakoreguoti. Bet per keturis metus mano nuomonė apie albumą beveik visiškai nepasikeitė. Aš turiu excelį, į kurį veduosi gan pedantiškus atskirų dainų vertinimus su trupmeniniais balais – kai kurie vertinimai prieš ketverius metus ir dabar sutampa net dešimtųjų tikslumų. 

Taip, albumas yra dar tamsesnis, žematoniškesnis, doom'iškesnis Paranoid tęsinys. Visgi ta tamsoka instrumentuotė, kartu su produkcijos elementais, padaro Master of Reality albumą sprangesnį klausytis. Ką galbūt patikslinčiau praeitame komentare, tai ne tiek rifai mažiau įdomus nei Paranoid albume, kiek dainų konstrukcijos – vėlgi, dėl aiškaus taikymosi į labai specifinį garsą prarastas dinaminis range'as. Sweet Leaf, Into The Void turi įdomių transformacijų dainos eigoje panašiai kaip Electric Funeral (turbūt tiksliausias Sweet Leaf analogas) ar Hand of Doom (Into The Void analogas) Paranoid albume, bet jos labiau susiplaka su visuma, neatsiskleidžia taip ryškiai. O ir manau, kad iki Hand of Doom, Fairies Wear Boots ar tuo labiau War Pigs kompleksijos vargiai ar bent viena daina šiame albume priauga. Galbūt Into The Void, bet tik galbūt.

Dėl to net ir dabar nedrįstu kilstelti balo iki 10-uko ir vis dar pasilieku ties 9-etu su dideliu pliusu, net jei negalėčiau išskirti nei vienos silpnos kompozicijos albume. Net Embryo ir Orchid gražiai įsipaišo į albumą, tiesą sakant, man jos čia yra vitaliai reikalingos kaip atokvėpis nuo viso to doom'o. 

Pagal 2025-ųjų ekskursijos pro Black Sabbath diskografiją tradiciją, dar išskirsiu ir albumo žvaigždę-narį albume. Išties sunku ta padaryti šiame albume, visa grupė skamba monolitiškai, solidžiai. Manau, kad Ozzio vokalai buvo geresni vėliau karjeroje, tad jį vis dar paliksiu šone. O iš trijų likusių narių, per plauko plonumą, geriausiu deleguoju Geezer'į Butler'į – manau jo bosas yra svarbiausia dedamoji šio albumo skambesyje. Lord Of This World bosas dunda nuostabiai. Nors ir buvo temptacijų deleguoti ir Bill'ą bei Tonį – vien už būgnavimo originalumą ir rifo galingumą Children of the Grave dainoje, kuri šiai dienai yra mano viena mėgstamiausių Black Sabbath dainų apskritai. Bet pasilieku ties Gyzu. 

Pabaigai, pasidalinu turbūt savo mėgstamiausiu internetuose egzistuojančiu mashup'u – visiškas šedevras. Aš jau net klausydamas Master of Reality pasiilgstu The Temptations balsų Children of The Grave dainoje, taip gerai jie čia įpaišyti. Taip ir žinojau, kad The Temptations širdyje yra metalo grupė 🤘

Albumas be silpnų vietų. Turime penkias sunkias dainas, vieną psichodelinę baladę ir du trumpus akustinius instrumentalus. Šitas kūrinių komplektas albumui suteikia ypatingą tamsią atmosferą, dėl ko yra taip mylimas Black Sabbath gerbėjų. Vienintelis mano nepateisinęs lūkestis yra tai, jog šiame albume vietomis pasigendu įdomių rifų. Rifų šiame albume yra daug, bet jie dėl produkcijos visi skamba ganėtinai monotoniškai. Aišku, jei perprodiusuotume albumą kitaip, jis prarastų tą magišką atmosferą, kurią dabar turi, bet manau, jog tas auksinis balansas tarp įsimintinumo ir atmosferos dar nebuvo rastas. Dėl to nedrįstu rašyti 10-uko šiam albumui, nors su individualiom dainom neturiu problemų. Kol kas rašau 9-etą su pliusu, galbūt dar daugiau pabendravęs su šiuo albumu ateityje kilstelsiu iki pilno 10-uko balą. 

Mėgstamiausia daina: Children of the Grave. Turi pilnai išpildytą, dinamišką instrumentuotę, ko kartais pasiilgstu Black Sabbath muzikoje. 

Komentuoti klasikinių ŠEDEVRŲ neverta ir lyg nedera.Ką pasakysi- daugumai atrodys -banalu.bet paklausius dagumos šių laikų Heavy, Hard ir kitų sunkaus roko stiliaus grupių( kurios patinka) ir išgirdus 1000-ąjį kartą MYLIMOS klasikos ŠEDEVRĄ -norisi pareikšti savo "banalų" susižavėjimą.

Pritariu komentavusiem, daug čia nepridursi apie albumą, tai yra roko klasika.

Iš techninės pusės "Children of the grave" norėtusi, kad būtų studijinis, o ne live DIO atliekamo.

klasika

Sunku vertinti geros grupės gerą albumą. Parašysi kad jis geras, nuostabus, tai apkaltins nuomonės neturėjimu. Tačiau ką dar galima pridurti kalbant apie tokius muzikinius šedevrus, kaip šis albumas. Nebent tiktai tiek, kad antrasis studijinis albumas "Paranoid" šiek tiek geresnis, nei šis. Tačiau abu jie yra labai geri. Senas, geras rokas. Tad gero klausymo bičiuliai.