Tai, sakykim, nėra toks keistai prisvilęs albumas koks buvo Masque, bet į vertingų MMEB albumų kolekciją skambiai įsipaišyti irgi negali. Tai turbūt yra labiausiai saugi Manfred Mann'o muzika, kiek tik įmanoma išspausti – paprastas poprokas be jokių didelių ambicijų. Panašia filosofija rėmėsi ir 10-ajame dešimtmetyje atsikūrę Emerson, Lake & Palmer, tačiau baisiai nusvilo su In The Hot Seat. Šis albumas tikrai geresnis už In The Hot Seat, bet kenčia kokybiškai dėl tokio paties saugumo ir perdėto melodingumo, kai MMEB muzika yra ne apie tai.
Yra gerų dainų albume. Man Play With Fire susiklauso kaip skambus arena roko gabalas. Tokių kokybiškų poproko dainų turėjo ir Blue Oyster Cult 9-ajame dešimtmetyje, ir Foreigner, ir Journey, ir kitos grupės. Dar labiau man patinka The Complete History of Sexual Jealousy – nors čia, atrodytų, panašiausias kūrinukas į Masque ar truputį į Criminal Tango savo skambesiu, tačiau jis išryškėja kaip kitoks, drąsesnis, galbūt tas keistas soul'o, R&B (a la Earth, Wind & Fire stiliumi) ir džiazinių pragrojimų miksas intriguoja labiau nei bet kas šiame albume. 99 lbs funk pop motyvas irgi savotiškai veža. Adults Only – solidus instrumentalas. Wherever Love Drops dainos idėja įdomi, bet galbūt truputį too filthy, nors 10-asis dešimtmetis buvo tas laikotarpis, kai visi išsilaisvino iš stigmų ir mėgo drąsiai kalbėti seksualinėm užuominom, tai nestebina, turint omeny laikmetį.
O vat tokios dainos kaip Nothing Ever Happens, Tumbling Ball, Nature of the Beast ir ypač Shelter From The Storm – skamba truputį niekaip. Praeina ir nueina be jokio įspūdžio. Skamba labai saugiai ir labai neužkabinančiai. Ir užkliuvo dar vienas dalykas – Pleasure And Pain man skamba bene kaip On The Run iš Chance albumo, gal tik vienas akordas išmestas lauk. Nors dainos autoriniai credit'ai visai kitiems žmonėms priskirti. Keista, ar čia tokios panašios dainos, ar MMEB interpretacija šioms dviems dainoms taip „netyčia“ sutapo. Dar galėčiau pridėti, kad The Price I Pay panašiai skamba į Davy's On The Road Again, tik dar užmesta ant lėtesnio tempo, kas šią dainą priartina prie Madonnos True Blue – vienas atvejis gal dar sutapimas, bet du jau suponuoja muzikinių idėjų trūkumą.
Albumui rašau kreivą 7-etą. Tai nėra ignoruotinas albumas, jame yra šiokio tokio gėrio, tačiau jo nerekomenduočiau žmogui, kuris ieško džiazroko / bliuzroko / progroko ar net poproko, nes ir poproko yra daug daugiau ir geresnio prikepta.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 2353
Iš viso užsiregistravę: 73338
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 109635
2023 m. kovo 16 d. 21:38:25
Tai, sakykim, nėra toks keistai prisvilęs albumas koks buvo Masque, bet į vertingų MMEB albumų kolekciją skambiai įsipaišyti irgi negali. Tai turbūt yra labiausiai saugi Manfred Mann'o muzika, kiek tik įmanoma išspausti – paprastas poprokas be jokių didelių ambicijų. Panašia filosofija rėmėsi ir 10-ajame dešimtmetyje atsikūrę Emerson, Lake & Palmer, tačiau baisiai nusvilo su In The Hot Seat. Šis albumas tikrai geresnis už In The Hot Seat, bet kenčia kokybiškai dėl tokio paties saugumo ir perdėto melodingumo, kai MMEB muzika yra ne apie tai.
Yra gerų dainų albume. Man Play With Fire susiklauso kaip skambus arena roko gabalas. Tokių kokybiškų poproko dainų turėjo ir Blue Oyster Cult 9-ajame dešimtmetyje, ir Foreigner, ir Journey, ir kitos grupės. Dar labiau man patinka The Complete History of Sexual Jealousy – nors čia, atrodytų, panašiausias kūrinukas į Masque ar truputį į Criminal Tango savo skambesiu, tačiau jis išryškėja kaip kitoks, drąsesnis, galbūt tas keistas soul'o, R&B (a la Earth, Wind & Fire stiliumi) ir džiazinių pragrojimų miksas intriguoja labiau nei bet kas šiame albume. 99 lbs funk pop motyvas irgi savotiškai veža. Adults Only – solidus instrumentalas. Wherever Love Drops dainos idėja įdomi, bet galbūt truputį too filthy, nors 10-asis dešimtmetis buvo tas laikotarpis, kai visi išsilaisvino iš stigmų ir mėgo drąsiai kalbėti seksualinėm užuominom, tai nestebina, turint omeny laikmetį.
O vat tokios dainos kaip Nothing Ever Happens, Tumbling Ball, Nature of the Beast ir ypač Shelter From The Storm – skamba truputį niekaip. Praeina ir nueina be jokio įspūdžio. Skamba labai saugiai ir labai neužkabinančiai. Ir užkliuvo dar vienas dalykas – Pleasure And Pain man skamba bene kaip On The Run iš Chance albumo, gal tik vienas akordas išmestas lauk. Nors dainos autoriniai credit'ai visai kitiems žmonėms priskirti. Keista, ar čia tokios panašios dainos, ar MMEB interpretacija šioms dviems dainoms taip „netyčia“ sutapo. Dar galėčiau pridėti, kad The Price I Pay panašiai skamba į Davy's On The Road Again, tik dar užmesta ant lėtesnio tempo, kas šią dainą priartina prie Madonnos True Blue – vienas atvejis gal dar sutapimas, bet du jau suponuoja muzikinių idėjų trūkumą.
Albumui rašau kreivą 7-etą. Tai nėra ignoruotinas albumas, jame yra šiokio tokio gėrio, tačiau jo nerekomenduočiau žmogui, kuris ieško džiazroko / bliuzroko / progroko ar net poproko, nes ir poproko yra daug daugiau ir geresnio prikepta.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas