Spur Of The Moment
Guy Evans

Šis albumas yra... įdomi patirtis. Nors man iš pradžių pasirodė, kad šį albumą reiktų klausyti kaip foninį albumą, tačiau ne – aš daug geresnį supratimą, kas jame vyksta, supratau tada, kai klausiau jį labiau sukoncentravęs dėmesį į muziką. Turint omeny, kad tai yra visiškai suimprovizuotas albumas, jis skamba tikrai solidžiai. Ir jis į vieną kūną sukonstruota tikrai įdomiu, palindrominiu principu, nes albumo gale pradedi girdėti temas, kurias jau girdėjai pirmoje albumo pusėje. Štai krito į ausis, kad An Imagined Brother reprizuoja Anatol's Proposal, o Bounced ir Roger And Out reprizuoja pirmąją Sweating It Out dalį. Nors kompozicijos pernelyg abstrakčios, kad tai suteiktų albumui kažkokio konceptualumo, tačiau tai neįtikėtinai palengvina klausymo patirtį. 

Albume daug sintetinių garsų ir panašu, kad Hammill'is čia buvo ant tos pačios bangos išnaudoti sintetinių garsų galimybes kaip ir In A Foreign Town albume (visgi abu šie albumai išėjo tais pačiais metais). O Guy Evans elektroninės perkusijos irgi naudoja, bet taip pat ir alternatyvių perkusijos instrumentų, greičiausiai atsitempęs iš Echo City projekto (tikrai girdi, kad tam tikri perkusijos garsai išgauti kažkuo panašiu, ką mes šiais laikais vadiname slapaphone – tiesiog daužant kažkuo nepernelyg kietu į atvirus vamzdžių galus). Tai sukurią įdomią garsų paletę. Ir ganėtinai keista, kad man ši garsų paletė pakankamai priminė Jackson, Banton ir Evans bendrą kūdikį „Now And Then“, kurio tam tikrose kompozicijose Hugh Banton naudoja nemažai tuometinių sintezatorių garsų. Spur Of The Moment yra tai, bet pakelta į daug labiau eksperimentinę dimensiją. 

Nenorėčiau sakyti, kad kažkas stipriai man šiame albume įstrigo, tačiau nesu linkęs jo atmesti panašiai, kaip kol kas esu linkęs atmesti Loops and Reels, kitą svarbų Hammill'io karjeroje labai eksperimentinį albumą. Galbūt niekas rimtai neįstringa man dėl to, kad kompozicijos pakankamai ištemptos, t.y. perimprovizuotos. Daugelyje kompozicijojų (jei ne visose) harmoniškai stovime vienoj vietoj, vienoj tonacijoj, vis sukamas panašus melodinis motyvas antrame plane, viskas, kas varijuoja, tai galbūt koks elektrinis pianinas ar perkusija ant viršaus. Jei reiktų išskirti įdomiausią momentą, man iš tikrųjų visai į ausis krenta Anatol's Proposal. Tai turbūt viena ramiausių instrumentuočių albume, bet jos atmosfera įtraukianti ir joje nevyksta labai daug perimprovizuoto chaoso. Maloniai skambantis, beveik meditatyvus kūrinys. 

Nesu nusiteikęs šiam albumui rašyti 8-eto, bet 7-eto su pliusu nepagailėsiu.