The Eternal Idol
Black Sabbath

PAPILDYMAS. Pridėjau į music'ą dvi bonusines dainas: dainos Black Moon pirmąją versiją (ne ta, kuri yra Headless Cross albume, bet tą, kuri buvo išleista kaip singlo The Shining B pusė, įrašyta dar per The Eternal Idol sesijas). Labai gera versija, nors man labai patinka ir Headless Cross albumui skirtas perdarinys. Ir kitą singlo b pusę Some Kind Of Woman – šios dainos aš nelabai virškinu. Toks bugio stiliaus pakvailiojimas Van Halen dvasioje, Black Sabbath kontekste man nesusiklauso. 

The Eternal Idol įrašymo metu grupė buvo nestabili: Ray Gillen iš grupės išėjo dar prieš įrašymą, Eric Singer po, neva tai dėl to, jog grupės vadovybė nemokėjo honorarų jiems, o Daisley tebuvo sutikęs dalyvauti tik albumo įrašyme, bet atsisakė tapti oficialiu grupės nariu, nes ji tuo metu buvo gan busy persona. Po Iommi sparnu liko tik Geoff Nicholls'as, o vokalisto rolei pavyko rasti Tony Martin'ą, kuris perklausoje padarė didesnį įspūdį net už Savatage'ų legendą Jon Oliva. 

Nepaisant to, lyginant su Seventh Star, šis albumas jau skamba kaip susitupėjusios, naujos Black Sabbath inkarnacijos albumas, grupinis effort'as, o ne Tonio solo albumas. Jo ir produkcija daug solidesnė (klausau šiųmetinio remaster'io, bet kiek esu klausęs senobėje senesnių remaster'ių, atsimenu, kad jų garsas irgi geras). Man kiek labiau patinka Singer'io būgnavimas šiame albume, jis įvairesnis ir stipresnis iš grojimo pusės, o ne tik kad garsinimo ratukas mikse užsuktas į viršų. Man labai patinka atrodytų mažai reikšmingi, bet muziką galutinai įcementuojantys Nicholls'o klavišų užpildai (ypač Ancient Warrior dainoje). Tonio gitara ir ta kiečiau skamba. 

Kompoziciškai albumas vis tiek yra paprastesnis negu klasikiniai BS albumai, vyrauja gan paprastos struktūros hardroko / sunkaus metalo dainos. Galbūt tam tikros dainos turi įdomesnių tarpinių segmentų ar lūžių dainos eigoje (The Shining, Ancient Warrior, Nightmare), bet tai tikrai neprilygsta nei Ozzio, nei Dio eros puikiems komponavimo sprendimams. 

Albume silpnų dainų nėra. Hard Life To Love ir Born To Lose gal man kiek vidutiniškos, tiesiog pernelyg klasiškos greitesnio tempo dainos, nors antroji turi visą kietą Tonio gitaros solo viduryje. The Shining man asmeniškai nėra labai įspūdingas albumo singlas. Taip pat, galbūt šiek tiek kontroversiškai nesu didelis titulinės dainos mylėtojas. Man ji skamba kaip bandymas reflektuoti senuosius doom'inius Black Sabbath, skambėti panašiai kaip jų debiutinio albumo titulinė daina, bet muzikaliai man joje pritrūksta vystymo, o ir rifas nėra baisiai kvapą gniaužiantis. Nors Tony Martin'o balsas tai ten tikrai geras. 

Kitas dainas mėgstu labiau. Ancient Warrior turi skaniai ausis gręžiantį rifą ir jau minėti vargonų (ar sintezatoriaus, nesu tikras, ką girdžiu) momentai man labai patinka. Glory Ride skaidriai pakilus garsas man patinka, turi kiek tais hairmetalinės natūros, bet tuo pačiu man primena ir Dream Theater debiutinio albumo garsą. Gal Tony Martin'as skamba kaip daug geresnė Charlie Dominici versija. Nightmare yra labai skani dviejų veiksmų daina – pirmasis lėtas rifas simpatiškas, bet tikras vakarėlis užsikuria antrojoje dainos pusėje (tos geros dvi minutės yra mėgstamiausias momentas albume). Scarlet Pimpernel instrumentalas irgi skanus, primena modernią Master of Reality motyvų Embryo ir Orchid revizitaciją. Lost Forever, panašiai kaip Glory Ride, nešasi savyje nemažai hair metal energijos, bet jos veržli energija užkrečianti. 

Albumo žvaigždė: Tony Martin'as, beveik be jokios abejonės. Nors aš niekada nebuvau labai artimas Martin'o erai, aš jai neturiu kažkokių specialių sentimentų, bet aš išgirstu Martin'o balsą ir iškart man asociacija – klasikinis ir tuo pačiu legendinis Black Sabbath balsas. Galingas, vežantis, kokybiškas atlikimas. Netgi būsiu tiek drąsus, kad pasakysiu, jog Martin'o balsas man prie Black Sabbath muzikos prilimpa net kiek labiau nei Dio. Geriausi Tonio pasirodymai yra dainose Ancient Warrior, Glory Ride, Lost Forever ir The Eternal Idol dainose. 

Albumą esu linkęs vertinti tvirtu 8-etu. Nors minėjau, jog Martin'as man iškart yra klasikinis balsas, bet The Eternal Idol visumoje man vargiai yra klasikinis albumas. Tai solidus vėlesnės BS kartos darbas, myliomis pranokęs pirmtaką Seventh Star, bet ne klasika.