The Mob Rules
Black Sabbath

Mob Rules yra prieskonių kupinesnė Sabbath su Dio versija, lyginant su Heaven & Hell. Galbūt kompoziciškai Heaven & Hell kiek solidesnis albumas, galbūt tokios dainos kaip Turn Up The Night, Voodoo, The Mob Rules, Country Girl kompoziciškai nėra kažkuo labai turtingos, galbūt Falling Off The Edge Of The World kompozicijos idėja kiek primena Die Young iš praeito albumo ir pan. Bet šis albumas kiek inovatyvesnis skambesio, vokalo, produkcijos prasme, man taip atrodo. Gitara ir bosas čia skamba sunkiau ir veržliau negu Heaven & Hell albume ir tai yra didelis pliusas heavy metal stiliaus grupei. Niekas Heaven & Hell albume neveža taip, kaip funky rifas Voodoo dainoje. Galbūt Vinny Appice įveda kažkokio naujo šviežumo, jo būgnavimo braižas labiau suderinamas su nauja muzikine grupės kryptimi negu Bill'o Ward'o. Viso to veržlumo išraiškos pikas albume, be abejonės, yra titulinė daina – tai yra gryna metališka esencija, energingiausia Dio eros daina. 

Heaven & Hell albume išreiškiau silpną kritiką Dio vokalui dėl artikuliacijos niuansų. Šiame albume aš to nejaučiu. Be to, ir tembro atžvilgiu Dio šiame albume skamba spalvingiau. Vėlgi, kaip jis švelniai ir melodingai išdainuoja žodį "Voodoo" – tokių momentų kažin ar yra visame Heaven & Hell albume. O ir toj pačioj Mob Rules dainoje Dio skamba kiečiau negu, tarkim, Neon Knights. 

Produkcija šiame albume yra tikrai dosnesnė gitarai ir vokalui, galbūt mažiau dosni bosui. Ir dėl to albumas įgauna papildomo oomph (patrauklumo ausiai). Heaven & Hell ir Mob Rules man yra kaip Master of Reality ir Vol. 4 atitikmenys Dio eroje: nors H&H tikrai neturi tokio bosinio skambesio kaip MoR, bet jie abu mano ausims skamba kiek slopiai ir Vol. 4 su daug ryškesne gitara skambėjo kaip išsilaisvinimas. Lygiai taip pat jaučiuos klausydamas Mob Rules albumo.

Vėlgi, albume labai sunku rasti silpnų dainų, aš jas visas kažkokiu laipsniu mėgstu. Gal Slipping Away menkiausiai, bet net ir šioji turi įdomių momentų – priedainis skamba kaip iš 80s Rush dainos (o kas galėjo pagalvoti, kad Dio galima gretinti su Geddy Lee), bet net ir bazinė dainos dalis kiek primena ankstyvesnį, Fly By Night Rush skambesį. Turn Up The Night man atrodo yra ekspresyvesnis opener'is negu Neon Knights. Jau minėjau ausį traukiantį Voodoo rifą ir vokalo atlikimą. E5150 atmosferinė pauzė tikrai labai vietoj albume, aš ją baisiai mėgaujuosi, puikiai tinka kaip įžanga į Mob Rules dainą. The Sign Of The Southern Cross yra tikrai įdomiai išpildyta ilgesnė daina, man net truputį įdomesnė už Heaven & Hell iš praeito albumo (vėlgi, geresnė, kietesnė energijos iškrova šiame albume dėl to kalta). Visgi pačios mėgstamiausios dainos yra jau aptartoji Mob Rules ir Over and Over. Pastaroji turi vieną geriausių melodijų Dio eroje, o ir Dio kiek dramatiškesnis nei įprastai vokalinis atlikimas labai dera prie muzikos. Gitaros soluotės dainoje nuostabios. 

Albumo žvaigždę išsirinkti sunku, daugiausiai svarstau tarp Dio ir Tony Iommi. Visgi skirsiu laurus Dio šįkart, man atrodo jis daug geriau pritapo šiame albume prie grupės negu praeitame, jaučiasi, kad dainos sutvertos jo balsui. Nors Tonio rifai ir performansai, kaip visada, labai geri ir traukiantys ausį. 

Albumą vertinu labai stipriu 9-etu. Truputį mano skoniui per daug paprastos kompozicijų konstrukcijos, ši grupė ne kartą įrodė, kad gali komponuoti daug originaliau negu šiame albume.