Please
The Reticent

The Reticent yra unikalus projektas. Man kolega juos užrodė tada, kai išėjo jų ankstesnis albumas The Oubliette ir nuo tada esu fanas. Jie yra ekstremalesniame progmetalio spektro gale, pas juos chug-chug-chug gitaros garsai (beveik djent'iškai), melodingo, o kartais net ir techniško death metalo atmosfera su aršiais vokalais yra norma. Juos nemenkai įkvepia Tool ir Opeth ir tą galima justi ir šiame albume. The Night River skamba kaip kažkas iš Tool'ių Lateralus (net švaraus vokalo maniera Maynardą kažkiek primena). Tuo pačiu The Bed of Wasps ir The Scorn man skamba kaip paragrafai iš paskutiniojo Opeth albumo The Last Will And Testament, tik su dar didesniu veržlumu. Vėlgi, Hathcock'o vokalas kažkaip asimiliuojasi, nes The Scorn dainoje jis turi Akerfeldt'o hint'ą (geriausiai justi priedainyje, kuriame yra Opeth'ams tipiškos clean-growl kaitos). 

Bet turbūt įdomiausias dalykas, kas The Reticent išskiria iš masės kitų progmetalio grupių, yra jų konceptualumas, dažnu atveju nukreiptas į jautrias temas, socialinę problematiką. On The Eve Of A Goodbye yra albumas apie mylimo žmogaus savižudybę; The Oubliette sufokusuotas į Alzheimeriu sergantį protagonistą Henrį ir dainos pasakoja jautrią istoriją, kaip jis praranda savo tapatybę. Please kabinama kita mentalinė problema – depresija ir polinkis į savižudybę, ypač tarp jaunų žmonių, ir žiūrima iš perspektyvos, kokias emocijas gali iššaukti depresija (ir tą suponuoja dainų poantraštės skliausteliuose). Vėlgi, įdomus konceptas ir gal vietomis jis išlenda lengvomis klišėmis (kaip tos pačios The Scorn priedainyje), bet perduota ir lyriškai, ir muzikaliai efektingai. Man ypač daro įspūdį, kaip intensyviai skamba The Bed Of Wasps ir kaip gerai muzikinėmis priemonėmis ir bičių avilio alegorija perteikiamas nuolatinis panikos pojūtis. 

Please patirtis man buvo panaši kaip ir The Oubliette. Iš pradžių visas tas muzikinis ir lyrinis tankis atrodo much, nustelbia tave ir dažnai ne pačiu geriausiu būdu. Bet jeigu į albumą grįžti antram bandymui su nusiteikimu, jis tave nubloškia, tiesiog nubloškia. Ypač jei kreipi dėmesį į dainų tekstus. Jau paminėjau savo favoritą The Bed Of Wasps, labai energingas ir labai taiklus kūrinys. Minėtos The Night River tool'iškos ir The Scorn opeth'iškos asociacijos su manim irgi surezonavo, šie kūriniai ima prizines vietas. The Night River turi visiškai pamišusią instrumentinę sekciją penktojoje minutėje, tas momentas, kur lieka tik klavišiniai, gerai trenkia per galvą. Ir kitos iš pagrindinio dėstymo dainų efektingos: The Concealment yra nuostabus kūrinys dviejų gitarų tandemui, labai gražios harmonijos. The Riptide yra liūdna atmosferinė baladė, savo nuotaika primenanti Dream Theater dainą Disappear. The Chance gal tik nėra labai mylima daina – ji turi gražų džiazinės baladės pagrindą (vėlgi, savotiškai channel'ina Opeth manierą Still Life ar Damnation albumuose), bet dėstymas gan vienodas, kūrinys prailgsta. 

Albumo trūkumai: 1) daug laiko skiriama spoken word fragmentams, kurie skirti pagilinti įsitraukimą į albumo koncepciją, suteikti daugiau konteksto klausytojui. Intake suveikia gerai, iškart nuteikia į ką bus orientuotas albumas. Bet Diagnosis 1 ir 2 bei užbaigiamoji Discharge jau truputį perkrauna albumą daug muzikinio turinio neturinčiais momentais. 2) Specifinė produkcija. Dėl gitarų kompresijos vietomis garsas toks klaustrofobiškas. Primena tą metalo grupių varžymąsi dėl to, kas šūdiniau suprodiusuos albumą, nes šūdiniau yra cool. Panašia produkcija pasižymi kitas mano mėgstamas progmetalio projektas Thy Catafalque. 

Vis dėlto Please tikrai yra stiprus ir paveikus albumas, vertas kiekvienos progmetalį mėgstančios ausies dėmesio. Sakyčiau, kad The Oubliette labiau laimi mano širdį, bet Please yra tikriausiai antras geriausias grupės darbas. Tvirtas 9-etas.