Atum: Act Three
The Smashing Pumpkins

Aš čia pateiksiu komentarą apie visą Atum trilogiją, nes aš ją traktuoju kaip vieną albumą.

Aš įsitikinau, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau visą Corgan'o galvoje verdančią košę. Arba tiesiog gerokai per mažai gyvenime esu girdėjęs Smashing Pumpkins muzikos, nes mane šis albumas visiškai nustebino. Aš išgirdau top40-uke dainą Beguiled ir užsikabinau už jos tūžmingo rifo, tad atėjau į Atum tikėdamasis solidų, piktai skambantį roko albumą. Gavau trijų veiksmų roko operą. Jau vien tai trenkė per stogą gerai. 

Antras trenkimas per stogą buvo tai, kiek šioje roko operoje skirtingų skambesių, kurių nebūčiau tikėjęsis iš Smashing Pumpkins. Gerai, Beguiled mane paruošė tokioms aštrioms roko dainoms kaip The Good in Goodbye, Steps In Time, Beyond The Vale (iš I veiksmo), Empires, Moss (iš II veiksmo), That Which Animates The Spirit, In Lieu of Failure bei Harmageddon (iš III veiksmo). Taip pat galbūt tikėjausi lengvesnio altroko dainų, tokio profilio kaip Butterfly Suite (I veiksme) ar Sojourner (III veiksme). Bet aš nesitikėjau išgirsti tiek daug elektronizuoto, sintezuoto roko, beveik balansuojančio ant synthpop'o ribos žanro. Ir jis šiame albume visiškai vyrauja, bet skirtingose dainose nuskamba vis kitaip, todėl šis albumas per savo banginišką 2 h 18 min trukmę visiškai neatsibosta. Tai čia buvo man trečias trenkimas per stogą, nes galvojau, kad padaryti įdomų >2 h trukmės albumą vargu ar fiziškai įmanoma. Pasirodo, įmanoma.

Be abejo, albumas dėl savo kosminės trukmės neišvengiamai turi silpnesnių vietų. Man, pavyzdžiui, I veiksmo pabaigoje esanti Hooray skamba komediškai kvailai. Night Waves (II veiksmas) galbūt persistengia su savo elektropopine natūra, tampa elektroninio roko šaržu, o ne rimtai priimtina daina. III veiksmą atidaranti siuita Sojourner galbūt buvo akivaizdžiausias bandymas į progroką, tačiau gan prisvilęs, dainos dalys skamba išbarstytos ir nesusietos. Bet tai tėra trys tokios ryškiai silpnos dainos, dar yra vidutiniokiškų dainų, bet krūva nuostabių momentų albume. I veiksme atidaranti Atum prikausto klausytoją savo epiškumu. Butterfly Suite ir The Good in Goodbye seka geromis pėdomis ir pasiūlo kokybišką melodingesnį ir sunkesnį (atitinkamai) skambesį. Steps In Time – bene mėgstamiausia I veiksmo daina, daug jėgos turintis sunkesnio roko smūgis. Panašiai traktuoju ir Beyond The Vale, tik pastaroji galbūt turi daugiau poproko jausenos (kažkiek neša į Muse, galbūt iš tolo gali priminti ir Imagine Dragons). II veiksme nustebina Empires ir Beguiled, kurios pagal sunkumą palygintina su Steps In Time.

Taip pat II veiksmas turi mano mėgstamiausią viso albumo dainą: Every Morning. Man baisiai patinka dainos atmosfera, kaip ji žemais tonais įsibėgėja įžangoje. Įžangoje iš esmės skamba fryginė dermė (G tonacijoje), o mano ausis iškart detektuoja fryginę dermę ir ją dievina. Išpildymas sintezu stojus pagrindinei dainos sekcijai absoliučiai nepakartojamas ir jis, kartu su karts nuo karto įstojančiomis gitaromis, sugeba nurungti monotoniją, kurią galėtų sukelti gan plokščia ritmo sekcija. Pagrindinės dainos sekcijos priedainio akordų progresija – visiškas gėris. Nors čia skamba ganėtinai paprasta IV-vii-V-ii-IV progresija E♭ mažorinėj tonacijoj, bet ji yra toks praskaidrėjimas po statiško dviejų akordų (I-IV) posmo. Ta progresija yra mano mėgstamiausias momentas visame albume, tai labai melodinga. 

III veiksme mano favoritas yra ekspresyvioji That Which Animates The Spirit, bet čia yra visa serija puikių dainų: tiek lengvesnė, sintezatoriaus daugiau turinti The Canary Trainer, tiek pakiliau skambanti Pacer, tiek sunkaus roko dvasios kupina In Lieu of Failure. Galbūt nesu visiškai patenkintas, kaip užsidaro visas albumas. Of Wings turi savyje truputį epiškumo, bet nesijaučia, jog uždėtų finalinį štrichą. Atum taip galingai atidarė albumą, tai norėtųsi kažkokios panašaus stiprumo kodos. Atrodytų, kad energinga ir pozityvi Spellbinding net būtų geresnis paskutinis kūrinukas.

Jei reiktų išrinkti, kuris veiksmas man labiausiai patinka: turbūt I, bet jie visi trys yra ganėtinai panašiai geros kokybės. 

Albumas tikrai vertas 9 balų. Jei ne už tai, kad viskas čia beveik nepriekaištinga, tai bent jau už pasiūlytą didelį gerų dainų kiekį bei už drąsa gaminant tokį grandiozinį ir visai pasisekusį albumą. Keistoka, kad kritikai į jį žiūri atsargiai, galbūt jų ankstesnė medžiaga tuomet dar geresnė, bet nepažįstu SP diskografijos. Matyt, teks ją patyrinėti...

7/10